Pripažįstu: kalta. Gailiuosi


Ale ot populiaru visur, ypač viešosiose erdvėse, skelbtis, kad „dėl nieko praeity nesigailiu, nieko nekeisčiau“! Nu tai labai blogai, kad nesigaili, šaunuoli(-e)! Nebrandus požiūris, sakyčiau. Piktybiškai egoistiškas. Tai sakai, žmogau, kad klaidų nesi padaręs? Ar teigi, jei sutinki, kad klaidų būta, jog jas kartotum vėl ir vėl? Jei labai giliai kapstytume ir vartytume, turbūt prieitume išvadą, kad kiekviena klaida padarė tave tokiu(-ia), koks(-ia) esi dabar, kiekviena klaida praturtino, įnešė svarų indėlį į asmeninę, dvasinę patirtį ir t. t., ir pan. Net J. Biliūno personažas apsakyme „Kliudžiau“ sutiko, jog „tai buvo pats taikliausias šūvis mano gyvenime“. Šūvis vaiko vidinį augimą, tam tikrus prioritetus pakreipė teigiama linkme, prisidėjo prie humanistinio asmenybės raidos aspekto – tai savaime suprantama, tačiau apsakymo personažas dėl savo poelgio gai-lė-jo-si. Gailėjosi visą savo likusį gyvenimą.
Aš, jei galėčiau atsukti laiką atgal, kai ką keisčiau... Tikrai nedaryčiau tam tikrų dalykų, nesakyčiau tam tikrų žodžių. Man iki šiol dėl kai ko gėda, graudu, skaudu, kamuoja klausimas „kas būtų, jeigu būtų?“ Žinoma, „laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal“ :), reikia susitaikyti su tuo ir eiti pirmyn, nes, paprasčiausiai, nėra kito pasirinkimo, ir stengtis iš jau padarytų klaidų pasimokyti. Bet jei tikrai galėčiau, kai kurių žmonių atsiprašyčiau, kai kur sau duočiau per ausį ir kai kur paklausčiau reikiamų klausimų bei žengčiau drąsesnius žingsnius – tiek profesinėje, tiek akademinėje, tiek asmeninėje srityse. Kartais ištaisyti klaidų neįmanoma, nes akimirka praėjo – žodis žvirbliu išskrido, o liūdnesniais atvejais – šalia nebėra ir to žmogaus, kurio reikia atsiprašyti ar ko nors paklausti.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto