Džiugesėliai, liūdesėliai, nustebimai ir visokie kitokie atradimai :)

• Vienu autobuso maršrutu važiuoja ryškių raudonų plaukų, išblyškęs, pagyvenęs vyriškis, kuris, šiaip turintis visus škoto arba bent jau minimum airio, žodžiu, brito bruožus, indiškai kalba tarytum ši kalba būtų jam gimtoji, o angliškai sakinius dėlioja atsargiai, pamąstydamas, tarsi pastaroji kalba būtų jo antroji. Turbūt taip ir yra. :) Vis tiek stebėtina.

• Lankiausi sendaikčių turguje. Bendradarbei, kolekcionuojančiai lėles, nupirkau neaiškios paskirties lėlę (tikrai ne vaikų amžiui ir ne žaidimui pritaikytą, bet kam – taip ir liko neaišku :)), sužavėjusią mane, po to, pasirodo, ir bendradarbę, įspūdinga šukuosena. Aptikau angliškų laikraščių, menančių tuos laikus, kai Hitleris po truputėlį artinosi prie savo „žvaigždžių valandos“. Atrasti tokių laikraščių ne kažkur archyvuose, o ištrauktų iš žmonių rūsių bei palėpių, man – stebuklų stebuklas!!! :o Sau pasidovanojau apyrankę su katalikų pasaulio šventųjų atvaizdais. Viena iš tų retų apyrankių, kurios man tinka. :P Yra ir Jono Pauliaus II-ojo portretas, ir Pranciškaus Asyžiečio, ir Jėzaus Kristaus... O šalia Jėzaus Kristaus yra nenustatytos tapatybės pilietis, šiek tiek primenantis Drakulą. :D Ir dar mažytį puodelį nusipirkau, pagamintą Prancūzijoje, iš kurio man dabar aromatingiausia gerti kavą. :) Ant puodelio – piktas katinas, žiūrintis į savo ilgą ūsą, ant kurio nutūpusi drąsuolė musė. „Muuuušiu šitą mažą muuuusęęę...“ :D Beje, ar žinot, kad Neringa Čereškevičienė su visa komanda daro „Voro vestuvių“ turą po Lietuvą? Nepražiopsokit! :)

• Pradėjau pribėgom skaityti tokią knygą, kur niekada nebūčiau patikėjus, kad kada nors išvis vartysiu, jau nekalbant apie skaitymą! Joseph Murphy „Pasąmonės galia“ (Didelis hitas pasaulio populiariosios psichologijos lentynose iki šiol. :)). Siūlė man šia knyga susidomėti ir mano sesė, ir netgi mano dantistė! :) Bet kažkaip savo „Pasąmonės galią“ stebuklingai įsiūlė draugė, pasakiusi: „Tau jos labiau reikia negu man“. :D Turbūt (pa)sąmoningai užsinorėjau sužinoti, kodėl ir kuriuo aspektu aš draugei tokia beviltiška atrodau, tad suveikė smalsumas. :D Arba... Draugės ir visų kitų knygą siūliusiųjų jungtinė pasąmonės galia. :P Nenustebčiau jau, jei pradėčiau kada skaityti ir „Vienuolis, kuris pardavė „Ferarį“ :D. (Esu girdėjusi radijo interviu su šios knygos autoriumi – įdomus žmogus pasirodė). Bet, turiu prisipažinti, kad Josephas Murphy manęs per daug nekabina. Kol kas... Ką čia gali žinoti... :)