Prarasti religiją, atrasti tikėjimą...

Besiklausydama „G&G Sindikato“ dainos „Muzika, kuri saugo“, trumpam stabtelėjau ties teksto eilute „Aš praradau religiją, bet atradau tikėjimą“. Interpretavau tiesiogiai – religija man tiesiogiai čia yra Bažnyčia (bet kokia), o tikėjimas – tikėjimas egzistuojant aukštesniąją, nežemišką jėgą (aha, ateivius). :) Tad susimąsčiau, kuris žmogus iš tikrųjų yra tikresnis: tas, kuris netiki tuo, kuo ir kaip tikėti liepia (pataria, siūlo) religinės šventosios knygos, gyvena savo gyvenimą ne pagal religijos nustatytos kanonus, bet tuo pačiu tiki aukštesniąja jėga, kad ir pagal savas taisykles; ar tas, kuris stengiasi laikytis visų dogmų, tačiau, siekdamas būti teisingai religingu žmogumi, susiduria su vidiniais prieštaravimais? Juk „pabėgti“ iš bet kokios keblesnės padėties yra lengviausia, o bandyti būti geru religingu žmogumi, reikia įdėti pastangų. Taigi, vienu atveju išeina taip, jog tas, kuris atsisako „savo" religijos, yra lūzeris, o kitu – tas, kuris siekia ją suvokti ne tik tikėjimo aspektu, bet ir religiniu, nors ir susiduria su tam tikrais vidiniais prieštaravimais, jau savaime yra nugalėtojas?
Neseniai su viena universiteto laikų bičiule kalbėjom apie krikščionybės įsakus, nuostatas bei dogmas. Suvokiau, kad dažniausiai, bent jau krikščionybėje, Bažnyčia su savo nuostatais eina sau, o gyvenimas, tas, kuris yra įprastinis didžiajai daugumai, kritinei masei, gyvenimas „už Bažnyčios ribų“, – sau. :) Bet keliai taip... stipriai stipriai išsiskiria... :D Tad šiuo metu, šiuo laiku aš sveikinu tuos, kurie išdrįsta atsisakyti trikdančios asmenybę, vidinės harmonijos siekiamybę griaunančios religijos. Turiu galvoje ne tik krikščionybę plačiąja prasme, bet ir islamą bei induizmą, nes tokių – religijos pakeitimo ar ateizmo atvejų – pasitaiko ir čia. Svarbu, kad per šią – išsižadėjimo, ar, tiksliau būtų sakyti, atsisakymo auką atrandamas tikras tikėjimas – kokybės prasme. Ir galbūt netgi geresnis „aš“... Juk tikėjimas galų gale yra tai, ką ir kaip mes patys jaučiame. Tik ta vidinė savijauta mus ir formuoja. Be to, kad ir kaip ten bebūtų, „Dievas mus kūrė pagal savo paveikslą“. ;)

The Dwelling Heart

“I tried to find Him on the Christian Cross,
but He was not there. I went to the Temple of
the Hindus and to the old pagodas but could
not find a trace of Him anywhere.

I searched on the mountains and in the valleys
but neither in the heights nor in the depths
was I able to find Him. I went to the Caaba in
Mecca, but He was not there either.

I questioned the scholars and philosophers
but He was beyond their understanding.

I then looked into my heart and it was there
that He dwelled that I saw Him; He was nowhere else to be found.”

Jelaluddin Rumi

(Eilėraštis aptiktas angliškame žurnale “Yoga”)