Vasaros skaitiniai. Grynumas

Seniai seniai, tais neatmenamais laikais, kai buvau studentė :P, sumaišiau bibliotekoje dviejų asmenybių vardus: Nijolės ir Viktorijos. :D Čiupau vieną kažkieno perskaitytą poezijos knygą, šventai įsitikinusi, kad griebiu savo dėstytojos Viktorijos Daujotytės eiles. Bet pačiupau Nijolės Daujotytės. :) Ir nesigailiu. Tuo metu, skaitydama, pamilau. Gal tikrai nebūna gyvenime atsitktinumų? :) Tai buvo debiutinė poetės eilėraščių knyga „Vienmečiai augalai“ (2003 m.). "Vienmečiai augalai" pelnė Zigmo Gėlės premiją. Šįkart antroji poetės knygelė – „Pro lapus“ (2009 m.). Negaliu palyginti kūrėjos pirmosios ir antrosios knygos eilėraščių, nes pirmųjų tiesiog neprisimenu. :D Tik išlikęs tas lengvos harmonijos ir stipraus patikimo jausmas. :) „Pro lapus“ knygoje randamas neprastas paprastumas, piešiantis gamtos magiją, kartais – žmogiškuosius išgyvenimus. N. Daujotytės poezijos stiprioji pusė – netarpiškas bendravimas. Jokios sienos: jokių tarptautinių žodžių rūbų, jokių fantastinių istorijų. Tiesiog tu. Tiesiog aš. Tiesiog mes visi. Tiesiog... Grynumas.



nesuradęs niekieno lauko
vieversys išvagojo
paskliautę
kliuvinėjo giesme
debesų
biro trelės ir buvo gražu
(psl. 63)


vis dažniau dėkoju
iš dangaus į žemę
iš rytų į vakarus

kad viskas
ko nedarau
būtų teisinga
(psl. 70)

Paskutinio eilėraščio pabaigoje toks teisingumo ir tikrumo pajautimas pagauna, jog tiesiog nori pasakyti, gal net šiek tiek su amerikietišku akcentu, „amen“. :D

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto