Vasaros skaitiniai. Į Lietuvą - patriotizmo


Porą savaičių praleisiu tėvų žemėje. :) Na, ir dar Vilniuje – draugų žemėje. :D Sėkmingai vykdau kilgoramų susigrąžinimo akciją – neatsisakau kelių patiekalų matinimo nė iš vienos siūlančios pusės, pildau buvusią priverstinę neskaitymo tuštumą – štai kokį straipsnį, rašytą kolegės, pasilikau desertui :). Labai norėčiau būtent į Neringos Paryžių. Paskaitykit – vilioja, masina neišpasakytai. :)
Visada malonu grįžus prasinešti pro namų biblioteką. :) Netikėtai joje aptikau Teresės Ūksienės poezijos knygelę „Tėvynė ir širdis – viena“, išleistą 2010 m. ir kažkokiu stebuklingu būdu atsidūrusią mūsų namų bibliotekoje. Mama į knygą irgi žiūri kaip iš dangaus nusileidusį angelą – nepaaiškinama, kad tokia knyga atsidurtų pas mus ir dar labiau nepaaiškinama, kokiu būdu ji vis tik pas mus apsigyveno. :) Tad kodėl „tokia knyga“ neturi daug šansų pas mus apsigyventi... Nenoriu pasakyti, kad poetės Ūksienės poeziją kažkaip brokuoju, tiesiog be Vinco Kudirkos eilių, kurios dauguma atvejų yra tikrai patriotiškos, neturim jokių kitų su partizanavimu, laisvės kovom susijusių knygų. Tokios tematikos knygos mūsų šeimos asmeniškai neliečia. Neturim asmeninės jungties – terpės neužsikertant bendrauti. Buvom pakankamai laiminga šeima, kurios nepalietė tremtys į užuralę, į Sibirą. Tiesa, tremčių būta, bet į Vokietiją, likus dvejiems metams iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ir nukentėjom ne nuo čekistų, o būtent ir, deja, nuo vadinamųjų miško brolių, bet tai – visai kita istorija. Bet štai... Sugundė knygos apipavidalininimas – M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ ant viršelio. Pavarčius knygutę supratau, kad esu pasiilgusi nuoširdžios, paprastos poezijos. Turiu priekaištų knygos redaktorei. Dar gaila, kad poezijos knygelėje palikta žioplų korektūros klaidų. Bet nepaisant viso to, matau, kokia knyga yra svarbi pačiai p. Teresei Ūksienei kaip išsikalbėjimo ir bendravimo forma. Galbūt poetė ir nesijaučia būnanti kažkaip ypatingai atvira, tačiau ji yra išties labai nuoširdi. Štai vienas pavyzdinis patriotinis eilėraštis – norėčiau ir aš taip stipriai jausti padėką visiems laisvės kovose žuvusiems bei puoselėti tokią didžiulę meilę Lietuvai.

Laimins dangus
„Nelaisvės žiaurios/ nepabūgę,/ Jūs pakilote/ tarsi arai./ Skelbėt žinią/ Tėvynei/ Jūs džiugią:/ okupacija ta -/ Laikinai!/ Krauju girdėte/ gimtąją žemę,/ kad nelaisvėje/ liktų gyva./ Žudė, kalino,/ Sibiran trėmė -/ nepalūžo/ Tauta!/ Kaulų stirtos/ baltuoja ledynuos-/ geležinkelio bėgiai/ ant jų./ Nieks nežino/ kapų partizanų, /rūsiuose, šuliniuos/ sumestų./ Laisvi vyrai/ už Laisvę Tėvynės/ kilo kovai/ ir žuvo laisvi!/ Širdim ieškome jų/ ir grąžinam gyviems-/ amžinai/ JIE GYVI. <...>“
(psl. 9)

Kiek labai mes dabar jaučiame tų jaunų žuvusių žmonių likimus? Kiek mums dabar jų gaila? Kiek labai gaila kokio septyniolikmečio, padėjusio galvą ir savo ateitį už laisvę, kurios jis vis tiek neišvydo, ir priedu dar nebuvo net deramai palaidotas? Man gaila, kad aš esu iš tos, atitolusios nuo tautos tragedijos, kartos. Ir gaila, kad kitaip jaustis negaliu.

Poetės Ūksienės dukra gyvena už Atlanto. Atrodo, laisvas, modernus Vakarų pasaulis, o grįžtant į Lietuvą štai kokios mintys poetę lanko: „Naktis gili -/ Lėktuvai tik nemiega;/ blyksi šviesom: tai leidžiasi,/ tai kyla./ Triukšmo tiek daug,/ O aš taip noriu miego.../ Nors valandėlei/ pasinert į/ TYLĄ.../ Tik jos nebus,/ jos nesurasiu,/ kol nesugrįšiu/ į Tėvynę/ brangią.“ („Prahos aerouoste“, psl. 131) arba: “Čikagos vėjai/ Pūgą kelia:/ Šnypščia ir staugia/ Už langų, / o snaigės sukasi/ rateliais.../ Gražu, jeigu nebūt/ šiurpu./ Vasaris rodo/ savo galią./ Ar plieno paukštis/ skrist galės?/ Užkirs padangių audros/ kelią/ link mano mylimos/ šalies.“ („Vėjai pūgą kelia“, psl. 66) Tad štai kontempliuoja dabar Petrauskaitė: kiek iš tikrųjų pasiilgsti, Rima, Tėvynės – Lietuvos, o ne tik tų, kurie yra joje?.. Ir atvirai pasakysiu: man vis sunkiau rasti atsakymą į šį klausimą... :)
Na, o pabaigai – eilėraštis favoritas :). Ne patriotinis, o labai „iš gyvenimo“. Beje, ne Dievo tema, ne patriotiniai, o štai tokie – lengvai egzistenciniai – eilėraščiai man ir yra stipriausia T. Ūksienės poezija. O asmeninis poetės indėlis į mano sąmonę – šiek tiek kitoks – švelnesnis – požiūris į tremtinių poeziją.

Kas? (psl. 31)
Kiškis pirtį/ kūrena./ Jei paklysiu,/ kas bus?/ Ar pajėgsiu/ per rūką/ prasibraut/ į namus?/ Per gyvenimo vingius,/ per rūkus,/ per miglas/ tiesų kelią/ parodys/ ir išves laimėn/ KAS? \


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto