Žvalgytuvės

NE, ne vedybinės! :) Metų apžvalga ir kitų metų troškimai. :)

Kas man pirmiausia, ir kas keisčiausia tuo pačiu, į galvą šovė, tai, kad esu nepaprastai dėkinga tiems žmonėms, kurie su manimi išbuvo, iškentėjo dar vienus metus. :) Ir dar daugiau - kurie su manimi nenutraukė ryšių net kai išvykau į JŪKEI :). Deja, kai kurie santykiai, sakykim... nurimo :), bet gal ir gerai? Išsikristalizavome kas kur, kas yra kas... O gal dar ryšiai atsinaujins, suintensyvės? :) Kaip tai nutiko su drauge Berta. :) Berta - mano kurso draugė iš universiteto. Ir vieną dieną - tadaaaammmm!.. :) Pati neatgaminu kaip... :) Mes - draugės. :) Likimo dovana? Dievulio gero linkintis pirštas? :) Berta įsišunijo mano rekomenduotą kalytę. Kalytė gavo Feniksės vardą. Nes turi šansą atgimti. :) Į ją nebešaudys, jos nebars, nemuš. Per Bertą, turiu pasakyti, ego veikiama, ir aš reikalingesnė šiame gyvenime pasijutau. :) Kaip jau rašiau savo fb profilyje: dėl vienos išgelbėtos sielos, verta eiti toliau. Nes juk ir rankos nusvyra, kai realios pagalbos mano taip dievinamiem keturkojam nesuteiki, ir kai atsimuši į žmonių abejingumą. Vat kas jau kas, o abejingumas tai tikrai gniuždo. Naikina tiesiogine to žodžio prasme.

Mūza ir Feniksė :)

Didžiulis įvykis šiais metais buvo sunki tėčio būklė. Man jo situacija padėjo suprasti, kiek šis žmogus yra man svarbus. O, pasirodo, LABAI. Kaip sunku gerti arbatėlę su mirtimi. Kaip neįtikėtina, keista ir koks nenusakomas džiaugmsas aplanko, kai supranti, kad mirtis pasitraukė. Kad ir kuriam laikui. Ir šiaip... Daug dalykų kitomis šviesomis ir šešėliais pasirodo.

Mano pačios sveikatos pablogėjimas. Ir negrįžtamai. Žinokit, visai įdomu. :P Nenatūraliai su tuo susitaikiau (ar įmanoma su neigiamais negrįžtamais pokyčiais susitaikyti? Kažin.) , nes kai ilgą laiką laikaisi pakankamai gerai, sunku tatai priimti, tačiau priimi kaip iššūkį. Nu įdomu, ne kitaip. :)

Prancūzų kalbos pamokos. :) Die-viš-ka. :D Ir grupė fantastiška buvo. Tenka dabar man pertrauką padaryti, bet tęsti mokymąsį ketinu. :)

Išvyka į Dubliną. Nes susitikau su bičiuliu Ovidijum, nes įsimylėjau airį :), nes sutikau atsipūtusių, daug nuoširdesnių nei anglai žmonių kultūrą. :) Nes kelionės yra PAŽINIMAS, PAŽINIMAS - ŠVIESA ir tai VEŽA. :)

Susitikimas su Irena Baker. Fotografe. Ėjome su lietuvėmis bendradarbėmis į persų restoraną ramiai paminėti Kalėdų, dar vienų praėjusių, gana sudėtingų, iššūkingų 2013-ųjų darbe bei asmeniniuose gyvenimuose, kai mus aptarnavusi, ypatingu persų virtuvės šefo prašymu, padavėja iš youtube kanalo ir fb paskyros man pasirodė labai pažįstama Irena Baker. :) Taip, tai buvo ji. :) Vėl likimas? Gero linkintis Dievulio pirštas? :)

Chiswicko katalikų bažnyčia. Nes joje tiesiog nepaprastai man gera būti.

Naujai atrasta lietuvių muzika. Ne popsas :). Viešpatėliau, kokie mes gabūs muzikos srity! :)

Susibendravimas su vienu bendradarbiu. Keista, bet tai nutiko! Tapom patikimais vienas kito išklausytojais ir užtarėjais, siaubo filmų, knygų rekomenduotojais, Emilijaus Zubo susikooperavusiais gerbėjais. :) Ačiū, Tomasz. :) Ir dar vienos bendradarbės bjaurus poelgis, kurio iš šio žmogaus net sapnuot nebūčiau sapnavus. Nieko, bendraujam... Bandom pamiršti... :)

Kelios nuostabios knygos! Laima Lavaste "Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis", Mark Huddon 'The Curious Incident of the Dog in the Night-Time', Tea Obreht 'The Tiger's Wife' (skaityta prieš dvejus metus. :D Įspūdis iki šiol išlikęs, vis prisimenu šią knygą).

Keli puikūs muziejai.

London Motor Museum

Ir suvokimas, kad kai kurios mane netenkinančios, kartais - skaudinančios situacijos linkusios pasikartoti. Suprantu, kad negaliu kaltinti aplinkybių, tai - vis aš pati. Ir nežinau, ar sugebėsiu kada nors su jomis susitvarkyti.

Va. Štai. :)

Ir nieko sau kitais metais neprisižadu. Ir nieko savo skaitytojam ir žiūrėtojam nelinkiu. :) Metai bus tokie, kokius patys norėsime turėti ar matyti. :) Ai, na tada gal vis tik palinkėsiu: kuo daugiau matyti šviesos ir vaiskių spalvų. Arba stengtis išvysti. :)

Ačiū, kad buvote su manimi.

Jūsų

Rima