Mišios gestų kalba


Su gestų kalbos pasauliu susipažinau susibičiuliavusi su bendrakurse Loreta. Vieną dieną, pakvietus į savo aukštalubį būstą, ji atskleidė man senovinio pianino skambesį, pilkos spalvos katinų grožį, prikaustančią taip, jog ranka nekyla perjungti radijo stoties, džiazo muziką, plačią plačią senobinę vonią ir vakarinį Vilnių, atsiveriantį nuo Tauro kalno. Tokio grožio per vieną vakarą man buvo netgi, sakyčiau, PER DAUG. :D Be viso šito, Loreta mane supažindino su savo šeimos nariais: visišku menininku tėčiu, aristokratiškų manierų mama, seserimi ir broliu, kuris į pasaulį žiūri per jutiminę ir regimąją prizmę. Loretos brolis yra kurčias. Kadangi ir man klausos netekimo arba bent neprigirdėjimo problema vaikystėje buvo kurį laiką aktuali, gestų pasaulis pasirodė labai artimas. Būdvardis "nesvetimas" gal labiau tiktų. Taip po truputėlį po truputėlį įsitraukiau į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų veiklą, renginius. Tiesa, apart straipsnio apie kalėdinį renginį Šv. Jonų bažnyčioj, nedaug ką tenuveikiau apčiuopiamo :D. Ir iki šiol man šiek tiek gailoka, kad nepasinaudojau pažintimis ir, kai galėjau, nepradėjau lankyti gestų kalbos kursų. Na, tikiuosi, ateity tą klaidą bus galima ištaisyti. :P O ir prie kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų veiklos prisidėti labiau nei iki šiol.
Kai dar gyvenau Huntingdone, gerai įrudenėjus - visai kaip dabar, atradau katalikų bažnyčią. Ne visas Mišių scenarijus buvo kaip mano įprastinis, anglai katalikai kalba (turbūt visoje Didžiojoje Britanijoje) nesutrumpintą "Tėve mūsų" versiją. Nepaisant to, kad aš "Padre Nostro" variau taip, kaip įpratusi ir ramybės linkėdavau lietuviškai, visi mane suprato, nieks nesipykdė ir jau beveik laikė sava tarp savų :D. Lapkričio pradžioje, prieš pradėdamas Mišias, kunigas paskelbė, kad šįkart Mišias švęs viešintis kunigas, kuris bendraus gestų kalba. Suolų priekyje įsitaisė kurti ir neprigirdintys parapijiečiai. Tie, kurie galėjom girdėti, nutūpėme galinėse eilėse. Kunigas sklandžiai kalbėjo abiejomis kalbomis: gestai iš jo plaukė lyg tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje, kurio jam net mokytis nereikėjo :) (tuo metu, kai tėvas laikė Mišias, jau buvo 18 m. jo antrajai nuolatiniai kalbai). Labai patiko kaip kurtieji vaikai vertė giesmes ir skaitymus iš Šventojo Rašto į gestų kalbą: jaudinosi, viena mergaitė paraudo lyg jos raudonas sijonėlis :). Mišių pabaigoje kurčiųjų choras giedojo (chorvedys, vedantis taktą, yra girdintis asmuo, o kurtieji ir neprigirdintieji gieda gestais). Tai, kas vyksta Vilniuje Šv. Kalėdų proga Šv. Jonų bažnyčioje kiekvienais metais, Anglijoje kai kurių parapijų teritorijose vyksta kas sekmadienį. Kad ir tiems tikintiesiems, kurie nesusiduria su garsais, nebūtų kliūčių pasitikėti Bažnyčia ir bandyti suprasti šv. Mišių prasmę. Kurtieji ir neprigirdintieji nėra nustumiami į užribį.
Tada aš ir susimąsčiau... O kodėl Lietuvoje to nėra? Kodėl kunigo balsas tiems, kam svetimas garsų pasaulis, išgirstamas tik prie Šv. Kalėdas padedant gestų kalbos vertėjui (dažniausiai Arūnui Šaukeckui)? Gal dėl to daugeliui kurčiųjų Mišių šventimas toks nesuprantamas dalykas kaip anglui mūsų žavėjimasis krepšiniu? Kiek kurčių asmenų jums yra tekę matyti švenčiant Šv. Mišias kartu su jumis? Man, prisipažinsiu, nė vieno. Būtų ir labai gražu, ir prasminga nors vienam kunigui išmokti gestų kalbą ir įsilieti, kad ir sąmoksliniais tikslais :D, į kurčiųjų bendruomenę. Bažnyčia kažkodėl ignoruoja tas tuščias nišas, kurios prašyte prašosi būti užpildomomis, ir verčiau meldžiasi, kad tik kokios mažumos nežygiuotų su savo spalvota vėliava po Vilnių.

Beje, nors yra daug bendrų gestų tarp visų pasauly gestų kalba kalbančių žmonių, tačiau kaip ir kalba yra laikoma atskiru vienetu, taip ir skirtingos šalies gestai yra skirtingi, todėl ir iliustraciją įdedu - vokiečių gestų kalbos abėcėlę. :)

Komentarai

  1. Oho, kaip įdomu, norėtųs kada tokiose mišiose sudalyvaut ;). Taip, galėtų lietuviai kunigėliai pasimokyt gestų kalbos, galėtų. Bet kokia sudėtinga, reik miklių pirštų...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mano mylimas vyrelis lankė trumpus gestų kalbos kursus :) Tai bent jau jeigu pas kurčiuosius kiltų gaisras, jie būtų išgelbėti.. Gal.. :)) Nors manau čia užtektų kelių žodžių: "ugnis", "bėgam" :D
    O šiaip juk visos negalios Lietuvoje yra ignoruojamos..

    AtsakytiPanaikinti
  3. Neabejoju, Rūta, kad ir kurtiesiem būtų visai įdomu suvokti, kaip girdintieji girdi. :D
    Na, o gaisro pavojaus atveju, tai be problemų visiem: tiek girdintiesiems, tiek kurtiesiems - niekas niekaip nekalba ir tiesiog bėga :D.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto