Pakelės narcizai


(Prieš dėdama šį postą dar pagalvojau, kad jo pavadinimas gali nuskambėti visai dviprasmiškai. :D Ot Rimos sugedimo laipsnis! :D Bet aš čia tikrai rašiau apie tikrus pakelėje augančius narcizus.)

Pavasaris ne tik džiugina žiedais. Jis jais ir skaudina. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad čia ne metų laikas kaltas. Kalti, kaip dažniausiai ir būna, ŽMONĖS. Anglija tokia šalis, kuri mėgsta pakelėse prisodinti vyšnių bei slyvų, kur vaisiai krinta ant važiuojamosios kelio dalies (anglai vis tiek uogas parduotuvėse perka, kur ant produktų pakuočių būna parašyta, tai, pvz., valgomosios, ar virimui skirtos vyšnios :), kitaip, be instrukcijų, miesto anglas valgyti nemoka :D), arba gausiai šalia pėsčiųjų tako užveisia tulpes ir narcizus. O juk tai, kas gražu, visada traukė akis ir rankas. Dabar pakeliui į darbą susirenku glėbius nutraukytų narcizų galvelių, kartais be gailesčio, tiesiog dėl smagumo, nes delnai niežėjo, išrautos visos gėlės ir numestos į šalikelę. Man tikrai įdomu žinoti, ką mirštančios gėlės galvoja. Ar svarsto: „Kuo aš plėšrūnams nusikaltau, kad nuskynė ir numetė?“ Kažkodėl tikiu, kad kažkaip panašiai mąsto... Kačiulė Inga yra pasakojusi, kad augalai, tirti ultragarsu, atskleidė, kad jie atpažįsta juos skynusias rankas ir taip įgyja savotišką baimės jausmą (sakau, kad ir vegetarizmu užsiiminėti neverta. :D Išgelbėk augalą – nužudyk vegetarą! :D). Taip mano darbo vieta dabar nuolat yra pasipuošusi narcizais, ant kambario palangės taip pat keli sutrypti narcizų žiedai bando stiebtis į saulę. Būna, kad nelaimingųjų užderi kaip reikiant... Kaimynė Ania kasdien irgi kokių nors nuskriaustųjų gėlių parsineša... Kaip paprasta nuskinti ir numesti! Daug sudėtingiau dar ir namo parsinešti bei pamerkti. Nulis atsakomybės. Nulis krikščioniškumo. Nulis dvasinio tobulėjimo. Ir išvis – tokie žmonės labai sėkmingai važiuoja absoliutaus nulio link.

Vis tik noriu turėti nors kiek dėl jų vilties. Žiūrėk, gal vieną gražią dieną patys pradės sodinti didžiausius gėlynus. :)

Komentarai

  1. Išgelbėk augalą – nužudyk vegetarą! :D. O jei rimtai, tai šį savaitgalį bevaikštant su Sauliumi sereikiškių parke pamačiau žydinčius dobiliukus. Norėjosi nusiskint, bet pagalvojau, kad tegul grožis ir pavasariški žiedeliai džiugina visus, o ne tik mane vieną :). Gėlės yra iš gamtos, ten jos ir turi likti.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto