Tylėjimas apie knygą


Iš tiesų NEMOKU nupasakoti knygos, kurią ką tik perskaičiau. Rodos, kaip filologei reikėtų ką nors mokėti parašyti, bet tikrai nežinau, kaip... Apie tokias knygas tylima. Yra du tylėjimo apie tekstus atvejai: kai kūrinys tikrai nevertas išskirtinio dėmesio, ir tada, kai suprantama, kad perskaityto, pajausto teksto nupasakoti neis, nes jis vis tiek skambės per banaliai. Tad nutylama iš pagarbos kūriniui. Man – pastarasis tylėjimo variantas. O tokių tylėjimų, manyčiau, yra vienas, daugiausiai kokie trys, per visą žmogaus gyvenimą. Jei dabar staiga mirčiau, būčiau numirus perskaičiusi tą knygą, kuri užbaigia mano skaitymo istoriją tobulu tašku. O, kad būtų daugiau tokių knygų, apie kurias tiesiog būtų galima pagarbiai patylėti.
Viena vertingiausių mano gyvenimo knygų, o gal ir pati vertingiausia, yra Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Tad Nicole Krauss romaną „the History of Love“ turbūt dėčiau į tą pačią vertingų knygų lentyną. Perskaičiau paskutinį puslapį ir, dar negalėdama kvėpuoti bei apimta ekstazės, puoliau skambinti kolegei Rūtai į Lietuvą: „Rūteleee!.. KOKIĄ knygą perskaičiau!“ :D
Nežinau, ar Krauss „History of Love“ išversta/verčiama į lietuvių kalbą, o ir specialiai internete informacijos apie tai nepuolu žiūrėti, tačiau amerikietės kūrinys dienos šviesą išvydo dar 2005 m. Dabar Krauss džiaugiasi nauju savo „kūdikėliu“ – „the Great House“, bet, kiek teko skaityti recenzijų ir anotacijų, ji nėra taip aukštai vertinama, kaip „the History of Love“.
Nicole Krauss turi labai ryškų rašytojos talentą ir gyvenimo dienų pajautimą – kaip žmogus. Ji žiūri į vieną kūrinį – „the History of Love“ – ir apie jį vis dar statomus likimus iš įvairių personažų pozicijų. Iš Almos, paauglės, kuri svajoja apie išgyvenimą Antarktidoje vien tik su kuprine ant pečių, iš Birdo, Almos brolio, kuris tiki esąs Mesijas, iš Leopoldo Gurskio, parašiusi „the History of Love“, iš Zvi Litvinofo, perkopijavusio tą romaną ir išleidusio, iš Rosos, Zvi žmonos, supratusios vyro apgaulę, bet per daug jį mylėjusios, kad neapsimetinėtų toliau.
Tekste įvairauja rašymo stilius: kartais jis į skaitytoją prabyla stebinčio naratoriaus balsu, kartais pačių personažų. Knygos pabaigoje ypač gražiai sukomponuotas dviejų žmonių išgyvenamas tekstas, idant sustiprėtų širdies plakimo, jaudulio ir skubos nuotaika. Skaitančiojo akys ir mintys bėga kartu su puslapiais!
Ir necituosiu nieko. Nes man kiekvienas žodis „the History of Love“ – aukso vertės. :) Įdomybė: skaitydama tekstą, aptikau sakinį, kuris man labai įstrigo žiūrint filmą „Mano gyvenimo žuvis“ (nuostabus filmas! :)), apie tai, kam iš tikrųjų tėvai turėtų paruošti savo vaikus gyventi. Taigi, Krauss teksto ištrauka jau panaudota kino industrijoje, nors, manau, visai būtų galima pastatyti filmą, paremta visa „the History of Love“. Lietuviškas džiugesėlis: tekste ne kartą minimas Vilnius. :)
Visų romano personažų gyvenimai taip stipriai susipynę, o tekstas kūrinyje sklandžiai plaukia!.. Būtų galima išvesti daugybę paradigmų į kitus kūrinius, į užuomazgas kitų knygos veikėjų knygas bei istorijas. Ir vis tik prikausto tas romano paprastumas. Nes tai tiesiog istorija apie vyrą, kuris daugiau nei prieš šešiasdešimt metų įsimylėjo.

Komentarai

  1. labai puikiai parašyta, apibūdinta ir nutylėta :). Einu ieškot, gal yra išversta, jei ne - ieškosiu originalo klaba ir pulsiu skaityt ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. kaip jau va, is taves suzinojau, jau yra ir lietuviskai isversta :D. Bet tai kaip gaila, kad mes teturim viena zodi 'istorija'. O cia gi ne 'Story of Love', o 'History'... Lietuviskas vertimas taip subanaleja! 'Meiles istorija'... nu bet kazkaip kitaip ir neina isversti...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto