Darvino „žąsys“


Pakelkit rankas tie, kurie tikrai TIKRAI jaučiatės DAUG žinantys apie Charlesą Darwiną. Aš prieš kokį mėnesį nebūčiau kėlus :). Dabar, nors ir kukliai, jau kilstelčiau rankutę :), nes perskaičiau paauglių auditorijai (:P) skirtą Deborah‘s Heiligman knygą „Čarlzas ir Ema: Čarlzo Darvino šeimos istorija“ (angl. „Charles and Emma: the Darwin‘s Leap of Faith“, „Tyto Alba“, 2010, vertė Virginija Traškevičiūtė), kur dėmesio centras yra „Rūšių atsiradimo“ autoriaus santykiai su ištikima drauge ir didžiąja meile – pirmos eilės pussesere bei žmona Ema. Tai – savotiška Charleso Darwino biografija. Štai kaip knyga pristatoma: „Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia“.
„Čarlzas ir Ema“ pateko į 2009 m. geriausių jaunimui skirtų knygų dešimtuką ir suprantama kodėl: kūrinys sukurptas pasitelkiant faktus, bet parašytas ne „sausai“, o tikrai gyvybingai, neapkraunant smegeninės jaunimui sunkiai „virškinama“ informacija. Be to, tai – graži meilės istorija. :) Apie Charleso Darwino įnašą į mokslą buvo, yra ir bus daug kalbama bei diskutuojama, tačiau ar buvo kada rimtai tyrinėtas Darwino asmeninis gyvenimas? Tad džiugu, kad Heiligman sumąstė pristatyti didį barzdočių ir galvočių kuo platesnei auditorijai kaip normalų, kone savą – ne tokį tolimą – mokslo žmogų, kuris paprastai iš mokyklinių vadovėlių žvelgė į mus ganėtinai liūdnu, tačiau vis tiek griežtu žvilgsniu.
Iškart sakau, kas nepatiko šioje knygoje, nors iš esmės „Čarlzą ir Emą“ laikau itin vykusiu darbu. Pirma, tai nuolatiniai, kartais, regis, net pabrėžtinai reiškiami įtikinėjimai, kad pagrindinis sutuoktinių Darwinų bendravimo keblumas buvo skirtingi požiūriai į Dievą. Man susidarė įspūdis, kad nors Ema Darwin buvo intelektuali asmenybė, jos stiprus tikėjimas Dievu atsirado ne būnant ieškojimų, svarstymų, nusivylimų ir atradimų kely, o iš desperatiško noro po mirties susitikti su jai brangiais, jau mirusiais žmonėmis. Toks tarsi... Tikėjimas iš išskaičiavimo? :) Gal todėl, būdama ne fanatiška krikščionė, Ema galėjo gyventi su visiškai netikinčiu vyru. Nors Darwinas nuolat savo netikėjimą permąstydavo, o ir jaunystėje buvo pasirinkęs teologijos studijas, kurias, tiesa, po to metė. Ne taip jau stipriai „pjovėsi“ Darwinų požiūriai. Beje, Ch. Darwinas, baigdamas laišką Emai, iš pagarbos jai, o gal ir iš anglų džentelmeno įpročio, visada užbaigdavo žodžiais „Telaimina Tave Dievas“. Antra, mane retkarčiais erzindavo įterpiami įvairūs priminimai, vis percituojami iš skyriaus į skyrių, ką Čarlzas ar Ema sakę, o koks nors jų poelgis yra būtent dėl to (citata), kad jie ir yra, kaip anksčiau (citata) tvirtino, tokios (citata) asmenybės. :) Argi neerzina? :) Nors, tiesą sakant, jei vis dar būčiau paauglė, gal ir neerzintų. Mąstymas jauno žmogaus juk visiškai kitoks, negu to, kuris nebe –nioliktus skaičiuoja. :D
Knygos „gerumai“: geologiniai medžiai, išsamios išnašos knygos gale, nuotraukos (netgi Darwino svarstymų sąrašo „Vesti/Nevesti“ fotografija :)), nuorodos į informatyvias internetines svetaines. Heiligman rėmėsi Čarlzo ir Emos laiškais. Laiškas po laiško rašytoja sekė Darwinų gyvenimo, darbų, santykių su aplinkiniais ir jųdviejų meilės istoriją. Net pati užsinorėjau paskaityti Emos Darwin laiškus :). (Ch. Darwino „Origin of Species“ jau nusipirkau :D). Ir Ch. Darwino darbai Heiligman kūrinyje taip pat nepaliekami nuošaly – kadangi Darwinui jo tyrinėjimai buvo itin svarbūs, jie tapo neatsiejama mokslininko gyvenimo dalimi. Tad dėl knygoje pateikiamo Ch. Darwino darbo kelio, sužinojau, kad ne jis pirmasis paskelbė mintį, jog žmoniškosios būtybės ir gyvūnai galėjo turėti bendrą protėvį, tačiau jis tą mintį kruopščiai, remdamasis analizėmis ir stebėjimais, išplėtojo, todėl ir nusipelnė garbingos vietos mokslo olimpe.
Tad kuo čia dėtos žąsys? :) Čarlzas ir Ema prieš susituokdami užsidarydavo kambary prie židinio, kad galėtų gauti šiek tiek privatumo nuo smalsių akių. Tuos užsidarymus jie vadino „žąsies darinėjimu“. :) Na, akivaizdu, kad „žąsis“ Charlesas Darwinas gerai, nes kruopščiai, darinėjo: tiek mokslines, tiek šeimos, tiek savo paties, kaip asmenybės.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Princo dienoraštis. Jokio kontakto

Lėktuvai vietoj žvaigždžių