Biografija ir Afrikoje – biografija (Tęsinys)

Bet yra dvi biografinės knygos, kurias perskaičiau visas. :) Tai – „Radži: likimas nepajėgė manęs nuskriausti“, parašytą Katrinos Zeiter, ir „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės „Džordana Butkutė: prarastas rojus“. :D Pirmąją biografiją skaičiau, nes tuo metu neturėjau ką skaityti lietuviškai, o lietuvė, su kuria gyvenau tame pačiame name, turėjo tik šią lietuvišką knygą :D. Antrąją – nes, taip, prisipažįstu, esu Džordanos Butkutės dainų gerbėja. :D Ne visų, jei tai ką paguos. :D O ir pati atlikėjos asmenybė man kažkuo įdomi. Gal nuoširdžiu vaikiškumu? Gal. O gal mane tiesiog vaikystės sentimentai veikia. :D Radži biografiją vos vos perskaičiau. Pats dainininko gyvenimas neabejotinai vertas plunksnos ir rašalo: Lietuvos čigonas, atsidūręs vaikų namuose Panevėžyje, užaugęs tapo egzotiškos išvaizdos ir truputėlį ekscentriško elgesio gana sėkmingai koncertuojančiu atlikėju, atradusiu savo senelį – turtingą ir įtakingą čigoną, tačiau knygą rašiusi žurnalistė, nežinau kaip čia pasakyti... Arba nedasistengė, arba kaip tik persistengė. Galbūt bandyta knygą padaryti jaukią, savą, pavaizduoti Radžį mūsų dienų herojumi, o gal žurnalistė iš tikrųjų susižavėjo atlikėjo asmenybe? Skaičiau biografiją dėl paties Radži minčių ir jo gyvenimo istorijos (ir dėl to, kad buvau pasiilgusi lietuviškų raidžių :)), bet pats biografijos rašymo stilius!.. Mano akimis tai – nevykusi beletristika: cukraus vata pamurgdyta šokolade, apibarstyta cukrumi, cukraus pudra ir dar visokių valgomų blizgučių ant viršaus užmesta... Žinau iš patirties, kad tokios saldybės ištinka, kai žmogumi, su kuriuo bendrauji nemažai laiko, nuoširdžiai pradedi džiaugtis ir gėrėtis, kai pradedi ypač stengtis, kad juo ar ja taip pat susižavėtų ir apie jį skaitysiantys. To rašytinio saldumo man pasirodė žymiai per daug – širdis apsalo, bet blogąja prasme :), tad tai ir trukdė mėgautis knyga. Išvis! Trukdė jausti, kad tai knyga apskritai, o ne pigokas skaitalas.
Džordanos Butkutės biografija, nors stipriai sukritikuota dainininkės Gintarės Karaliūnaitės kaip „neteisinga“, buvo kur kas priimtinesnė. Manau, per daug nenuklysta nuo „Panelės“ stiliaus: net pateiktos dainininkės drabužių, rankinių, batų fotografijos, jų kainos, įsigijimo istorijos. J Kita vertus, pati Džordana nepultų neigti, kad apranga ir apavas jai itin svarbūs. :) Bet, regis, atlikėja vaizduota tokia, kokia yra iš tikrųjų: kaprizinga, tačiau draugiška ir natūrali. Pliusas ir tai, kad Baltrukonytė išvengė to teksto susaldinimo, kokį jutau skaitydama „Radži...“.
Ir vis tik labiausiai vykusia biografija manau esant Laimono Tapino parašytą „Medyje angelas verkia“ (metai) apie aktorių Bronių Babkauską – net nepažinojusi šio artisto ir nemačiusi jo vaidmenų, per knygą aktorių „prisijaukinau“ ir pradėjau domėtis Babkausko kūryba plačiau. Po „Angelo...“ supratau, kad ne visos biografijos yra pilkos ir nuobodžios bei saldžios, kad ir biografijas galima laikyti geromis knygomis – ne tik sunkiasvoriais veikalais ar menkaverčiais skaitalėliais. L. Tapinas ne visus aktoriaus gyvenimo faktus viešina ar išdarinėja iki menkiausio kaulelio, tačiau skaitytoją informuoja, kad, pvz., iš pagarbos a. a. aktoriui ir jo šeimos nariams, taršyti kokį nors įvykį būtų tiesiog nediskretiška. Ir nuo kai kurių neatskleistų detalių Broniaus Babkausko biografija man netapo „nenuoširdi“ ir „neatvira“. Jei paviešintos nuodėmės sukelia skausmo aplinkiniams ir iš padarytų klaidų niekas negali pasimokyti, apart patį nusidėjėlį, kam viešai skalbti nešvarius baltinius? Kiekvienas žmogus turi teisę į savo asmenines nuodėmių celes – tegu jos lieka skirtos vienatvės apmąstymams ir sąžinei.
Anglijoje atradau rašytinį lobyną apie „auksinio Holivudo“ ekrano žvaigždes. Visos biografijos, kurias skaičiau, buvo „unauthorised“, t. y., be žmogaus, apie kurį rašoma, įsikišimo į kūrybos procesą, galbūt net neduodant sutikimo apie save rašyti ir, dažnai, nepažįstant paties biografo (vis garsiau šnabždamasi, kad Lietuvoje pirmoji papildysianti populiariosios biografijos lentynas „unauthorised“ knyga bus apie Nataliją-vis-dar-Zvonkę :D), tačiau tai nereiškia, kad tokio pobūdžio biografijos yra klaidinančios ar neteisingos, nors, žinoma, yra didžiulė galimybė sukurti absoliučias pasakas.
Kiek „auksinio Holivudo“ personų biografijų skaičiau, visos pasirodė vykusios, informatyvios, įdomios, nes remtasi duotais interviu, sekant apdovanojimų kelią, bendraujant su asmeniškai žvaigždes pažinojusiais žmonėmis. Nevisos biografijos išvengė įžymybių neskoningo apatinių viešinimo ar nešališkumo, kuomet jaučiama, kad biografas palaiko ar nepalaiko, ironizuoja ar kritikuoja kokį nors aktoriaus gyvenimo momentą, tačiau tos angliškosios biografijos, yra kur kas stipresnės už mūsų, lietuvių, parašytas. Kai kas sako, kad mes neturime lietuviško kino, tad, gal sekant analogija, neturime ir lietuviškos biografijos rašymo tradicijos? Na, viskas ateina su laiku. Išmoksime ne tik „geltonąją spaudą“ kopijuoti bei tiražuoti, bet ir pažvelgti į biografiją kaip į rimtą publicistinį darbą, kurį būtų galima nedvejojant pavadinti „knyga“. :)