Gera pradžia – pusė darbo?

Nežinau nežinau...
Audrey Niffenegger, itin populiaraus romano „Time Traveller‘s Wife“ (liet. „Keliautojo laiku žmona“) autorės, naujausias, 2010 m. kūrinys – „Her Fearful Symmetry“ (liet. pavadinimo atitikmuo daugmaž būtų „Jos baugioji simetrija“). Jei knyga dar neišversta į lietuvių kalbą, garantuoju, kad tuoj bus! Niffenegger „Keliautojo laiku žmona“ Lietuvoje sulaukė sėkmės.
485 psl., kuriuos lengvai, jei tik įsitrauki į skaitymą, įveikti galima per keturias dienas. A-ha, patikrinta praktiškai. :D Tokia daug žadanti pradžia! Žadanti įdomią, truputį šiurpulingą, mistišką, kupiną tamsių praeities paslapčių, vaiduoklišką istoriją. „Great opening!“, – visiem skaitantiems knygas kolegoms baksnojau į „Her Fearful Symmetry“. Gerai, kad nieks nepaklausė apie vidurį ir pabaigą. :D Kone tobula pradžia, žadanti tobulą fabulą. Deja... Knyga pusę mano susidomėjimo prarado beveik nuo antrojo skyriaus. Po paraliais! :/
Istorija lipdoma aplink dvi amerikietes – veidrodines dvynes (angl. “mirror twins”, kurių, pvz., apgamai, širdys yra viena kitos priešingose veido ir kūno pusėse), atvykusias į Londoną, gyventi mažiausiai vienerius metus bute, kurį testamentu joms paliko teta Elspeth. Butas senovinis, žvelgiantis į garsųjį Anglijos nekropolį – Highgate Cemetery. Dvynių Valentinos ir Julios mama ir teta – taip pat dvynės, išsiskyrusios dėl ilgai romane neatskleidžiamos priežasties, kuri skaitytoją intriguoja. Tačiau, kai paslaptis atskleidžiama, nejučiom padarai pauzę ir pagalvoji: „nelogiška“. :) Žavi kapinių aprašymas – iškart užsinori į jas nuvykti. O daugelio Londono vietų vaizdavimas!.. Knyga tikrai galima remtis kaip gidu po Londoną. :D Romane susipynę gyvųjų ir mirusiųjų gyvenimai, regis, kartais net nejauti ribos tarp dviejų pasaulių. Fanfanfantastiškas pasakojimas apie medžius-vaiduoklius. :) Kraupoka vieta, kai po kūną ieškoma katytės sielos (brrr...). O ko verti kapinių klubo pirmininkė Jessica ir jos vyras Jamesas! :) Arba virš dvynių gyvenantis kaimynas Martinas, kamuojamas švaros obsesijos ir dėl jos neišeinantis iš savo buto jau keliasdešimt metų. Nežinia, gal Niffenegger buvo labai spaudžiama leidėjų, kad tikrai geras istorijas, įvykius, kuriuos ne tik buvo galima, bet netgi buvo BŪTINA plėtoti, paleido. Apkapstė lapais, tik galūnes paliko kyšoti iš lapų krūvos, o juk įdomiausia būtent tai, kas slepiasi po lapų krūva. :) Taip romanas pradėjo prarasti rimtumo svorį, persipildė nelogiškumų, infantilių fantazijų. Na negi tikrai neįdomu būtų sužinoti, kodėl persekiojęs vyras tai darė? Negi tikrai toks beprotiškas noras atsiskirti nuo savo dvynės, kad net ryžtamasi mirti? Nepaisant to, kad vėliau, jei pavyks prisikelti, turėsi visą likusį gyvenimą pragyventi slapstantis, nematant tėvų? Kur logika? Gal, jei dar labiau romane būtų padirbėta ties dvynių dvasiniu, telepatiniu ryšiu, tas ne itin suprantamas sprendimas pasitraukti iš gyvenimo taptų įtikinamas be jokių kabinėjimųsi? :) Kodėl taip ir lieka skaitytojui nepaaiškinama, ar Highgate‘o kapinių gidas Robertas, kažkada buvęs tetos Elspeth mylimasis, o dabar bandantis gyvenimą sieti su viena iš dvynių, mato paralelinio pasaulio būtybes, ar, pvz., kapinėse tyliai žaidžiantys vaikai, yra šio pasaulio atstovai ar vaikų vėlės?
„It was an anxious day for everyone: humans, cats and ghosts“ (psl. 244), - vienas pavyzdys iš tikrai šmaikščių ir gerą toną knygai duodančių pavyzdžių. :) Tad kodėl, o, KODĖL tas tonas turi būti prarandamas tarp palaidų įdomių, intriguojančių, logiką į vietą atstatančių istorijų galų, kurios, pasikartosiu, tiesiog PRIVALĖJO būti plėtojamos? Ar rekomenduočiau knygą skaityti? Taip. Jei esi iš tų, kurie skaito skaito skaito ir skaito. Pavalgo kartais ir vėl skaito :D. Jei patinka kone tobulos pradžios. Jei patinka ar norima susipažinti su A. Niffenegger kūryba. Bet knygą geriau pasiimti iš bibliotekos, o iš pinigų, skirtų šiam romanui įsigyti, prisipirkti daug mėgstamų saldainių bei ledų. :D