Neužsibaigusi daina

Ilgą laiką smailinau akis į vienos knygos viršelį – labai patiko. :) Tai priėmiau kaip ženklą iš „aukščiau“, kad šitą knygą būtinai turiu perskaityti. :P Kai knygyne iš pasalų užpuolė šios knygos nuolaida, nebebuvo prasmės nepirkti. :) Andrea Levy „The Long Song“ (iš Jamaikos anglų klb. – „daina be galo“). Knyga, pretendavusi gauti 2010 m. Man Booker Prize. Romanas, kuris įsisiūbavo po mano akimis labai sunkiai – rašyta 19 a. pradžios Jamaikos anglų kalba (ang. Jamaican English). Galvojau, kad galą gausiu taip ir neperskaičiusi knygos. :D Jei kalbėtume apie teksto suprantamumą žodžių kiekybe, tai teksto supratau kokis 54 %. :P Visa laimė, kad virš geros literatūros kabo toks dalykas kaip PAJAUTIMAS. Nuotaikos, minčių, būsenos, elgesio ir pan. Šiuo atžvilgiu jaučiuosi knygą supratusi visu 100 %. :)
Levy iš pradžių norėjo parašyti romaną apie vis dar skaudančią temą – vergovę. Tačiau nutiko taip, kad visas tekstas pakrypo į July, kūrinio pagrindinės personažės pusę, tad knyga išėjo apie vergų ir vergvaldžių santykius, jų glaudžią ir stiprią abipusę priklausomybę, ir apie tai, ką išgyvena ar išgyveno tūkstančiai žmonių kasdien visose erose: meilę, geismą, pavydą, neapykantą, nusivylimą, netektis. Rašytoja siekė, kad knyga, susijusi su vergove, nebūtų kupina liūdesio, atgrasi skaityti. Gera knyga turi turėti gero humoro dozę. Tad tai knyga, kurią skaitant tikrai galima ne kartą nusišypsoti. :) Su romano personaže July susipažįstame nuo pat jos gimimo. Sekame jos vaikystės dienomis, tada jaunystės ir galų gale sutinkame ją senatvėje. Jaučiame July paprastumą ir tą vergės antspaudą, esantį kažkur jos pačios sieloje. Knygoje buvo du pasakojimo posūkiai, kurie tikrai nustebino. Nesitikėjau, kad July atiduos savo sūnų pastoriaus šeimai, ir kad jos mylimasis nustos ja domėtis ir atsigręš į savo taip nekęstą žmoną. Man skaudėjo kartu su July, kai jos mylimas, „mėlyniausių pasauly akių“, vyras apleido jos jausmus. Tekstas puikus tuo, kad labai vykusiai atskleidžia įvairius vergovės aspektus Jamaikoje, nepriklausomybės siekį, bukus, žiaurius baltuosius vergvaldžius, tingius, simuliuojančius, šlykščiausius darbus dirbančius, bet vis tiek dievinančius šviesią odą juodaodžius vergus, ir tuo, kad primena, jog su įsakymu panaikinti vergovę, ji taip greit neišnyksta, ir gyvenimai po to nebūtinai susitvarko. Levy, kurios šaknys siekia Jamaikos vergovę, galėjo būti visiškai neobjektyvi, tačiau autorė neišaukština juodosios rasės kaip nuolat kenčiančios neteisybės tinkluose, kartais palaikoma ir baltaodžių pusė – geras pavyzdys su laisvais, bet dirbti, mokėti nuomos bei žemės mokestį nematančiais reikalo buvusiais vergais. Įdomus ir romano rašymo stilius – istorijos pasakotoja pati July, kurianti savo knygą, betarpiškai įsivaizduojanti savo būsimos knygos skaitytoją, bendraujanti su juo lyg su ištikimiausiu suokalbininku, draugu, tikinti, kad jis ją visada supras ir palaikys. Tai kartais tikrai kelia šypseną. :) July knygą rašyti padeda mamą atradęs sūnus Thomas, kuris taip pat tiki, kad išleista knyga padės surasti jo pusiau seserį. (Tiesa, Thomo sėkmingai susiklostęs gyvenimas šiek tiek nusaldina romano realumą, tačiau nėra deguto šaukštas medaus statinei. :)) Levy labai apgalvotai pasirinko tokią teksto kompoziciją, ji tikrai nustebina ir nelauktai pagalvoji: „O! Tai kažkas naujo“. :) Su July knygos pabaiga, pasibaigia ir istorija apie šią kažkada buvusią vergę, tačiau jos sūnaus prierašas lieka atviru klausimu, tarytum paliekančiu viltį, kad July galbūt dar turės apie ką parašyti. Daina dar nesibaigė. O gal niekada ir nesibaigs.
Norėčiau, kad ši knyga būtų išversta į lietuvių kalbą. Net jei ir neis perteikti viso romane naudoto žodyno, tai nelabai suprastins kūrinio vertę. Beje, norėtųsi, kad būtų išverstas ir Levy pamąstymas, kodėl ši knyga atsirado, bei interviu su rašytoja. Tai taip pat gana svarbios ir informatyvios knygos dalys.