compassbetweenus

Kelias naktis iš eilės sapnavau žiemą. Sapnininkas tvirtina, kad tokiu atveju – liga sapnuojančiojo tyko už artimiausio kampo. Paprastai visą laiką ši pranašystė man pildosi. :) Ypač, jei žiema sapne būna izoliuota mišku. Bet šįkart, manau, išimtis. Nes miegodavau prie atviro lango, o už lango tuo metu gan šiurpiai lydavo. :D O ir liga – peršalimas – jau buvo be penkių minučių nuo manęs pasitraukusi (tfu tfu tfu). :) Ne. Šįkart sapnuoju žiemą, nes darbe jau pakabintas pasirinktinis meniu Christmas Parčiui ir iki rugsėjo 27 d. privalu patvirtinti savo (ne)dalyvavimą. Ir norom nenorom vienai dienai į mano vidų ryškiai įlipo kalėdinė dvasia, su savo visais džinglbelsais , nuoširdaus gerumo kupinomis rieškučiomis bei šypsenomis ir netgi, regis, prie vienų durų mačiau eglės spyglių. :) (Ne, nieks nemirė ir eglišakių nebuvo padėta – vaidenosi man . :D) O darbe kelias valandas niūniavau Andy Williamso „It‘s The Most Wonderful Time Of The Year“, Judy Garland „Have Yourself A Merry Little C

Neįsivaizduoju, kaip čia tai traktuoti... Seksistinis pareiškimas? Ar šiaip?.. Kažkas kito? Žinoma, visi gali turėti savo nuomonę... Bet kai žmogus yra išsilavinęs ir lygtai bando būti džentelmenu... Žodžiu, vienas vyriškis, su kuriuo kartais visai smagu pasivažinėti skirtingų nuomonių diskusiniais kalneliais, vienąkart, per pašnekesį apie Europos ekonominę politiką, nušoko prie moterų – apskritai kaip lyties, ir pasakė, kad, cituoju: „Moteris negali būti ir graži, ir protinga. Visada būna tik arba viena, arba kita“. Žinau, kad dauguma vyrų vis dar taip galvoja, bet kai tai pasakoma tiesiai į akis ir dar moteriai... Pasimečiau . Dar taip juokais viską bandžiau nuleisti, nes bergždžias reikalas šitą vyrą bandyti pavergti argumentais – jei ką įsikala į galvą, tai neperkalbėsi: „Ot ačiū! Tai kaip dabar man jaustis?“ O jis: „Tai palauk, Rimute, aš nesakau, kad tu neprotinga...“ (Tad kaip čia išeina? Dėl manęs gali priimti savo teiginiui tarpinį variantą? :D) O aš, tokia visa iš pat ryto

Liepos mėnesio „Laimos“ žurnale yra interviu su be galo be krašto įdomiu žmogumi – menininke Sandra Bernotaite, šiuo metu gyvenančia Australijoje. Jau esu užsikepusi perskaityti jos „Gaisrą“. :) Paskutinis interviu klausimas bei S. Bernotaitės atsakymas į jį suskambino mano dūšios varpus – viskas labai pažįstama. Kone identiška. Ypač paskutinis sakinys. Nu tiksliai!!! Ar lengva pritapti Australijoje? Nelabai. Australai išoriškai labai malonūs žmonės, bet viskas tuo ir pasibaigia. Vyrauja tokia „small-talk“ kultūra. Daug kas iš ten gyvenančių europiečių ilgisi gilesnio bendravimo. Mano geriausi draugai – kroatė, japonė, keli vietos lietuviai. Neturiu daug draugų, nes nuolat sėdžiu viena ir rašau. Kartais, kai dirbu, apskritai dingstu porai savaičių, mėnesiui. Todėl į parduotuvę pradėjau eiti pagal grafiką, perku nedideliais kiekiais, kad viena sėdėdama visai neišprotėčiau. Nes kuo giliau nusėdi į save, tuo ten darosi patogiau. Štai taip. :) http://grafomanija.com/

Jau pradėjo atsibosti... Paimu į rankas detektyvinį romaną ir jau beveik žinau kas bus: personažai pateks į daugiau ar mažiau izoliuotą vietą, kurioje nėra mobiliojo ar internetinio ryšio, pvz., vienų mobilieji telefonai per užmaršumą bus palikti namuose, kitų – pamesti, o dar kitų mobiliukų baterijos nusėdusios . Kaip tyčia izoliuotoje vietoje prasidės audra/škvalas/pūga/suges automobilis/bus pakeisti traukinių tvarkaraščiai ir jie neatvyks numatytu laiku, o knygos siužete dažniausias kulminacinis veiksmo laikas visada būna naktis. Kodėl rašytojai, norėdami į detektyvinį romaną įnešti šiokių tokių anglų vadinamų „goosebumps“ (liet. būtų „žąsies oda“, bet, man regis, čia geriausiai tinka versti kaip „šiurpuliukai“ :)) vis dažniau personažus įgrūda į tokią vietą, kurioje nėra pažangių technologijų? Ar tai reiškia, kad naujausios technologijos žudo gerą siužetą, ar tiesiog dauguma detektyvų rašytojų aptingo kurti ką nors sudėtingesnio, mįslingesnio?.. Pvz., Brianas Freemanas taip pat sav

Neatsilieku nuo visos medijos ir turbūt beveik visų Anglijos tinklaraštininkų ir taip pat rašau apie a. a. Amy Winehouse. Tikrai plačiai žinome apie jos problemas dėl narkotikų ir alkoholio. Ne ką menkiau žiniasklaida nušvietė ir jos gyvenimą su tuometiniu sutuoktiniu Blake Fielder-Civil. Rodos, viską apie atlikėją žinojome. Tačiau ar tikrai? Tikrai tikrai?.. Gal nuolat apie dainininkę žiniasklaidos priemonių pumpuojama kone priverstinė informacija daugeliui sukūrė iliuziją, kad Amy buvo VISŲ draugė. Ypač tų, kurie pripažįsta savo žalingas nuodėmes ir didžiuodamiesi toliau jas daro, bet save laiko ne priklausomais nuo kvaišalų, o tiesiog „subkultūros atstovais“. Prie atlikėjos namo Camdene, viename Londono rajonų, po atlikėjos mirties skendėjo gėlės. Ir cigarečių pakeliai. Ir degtinės buteliai. „Amy būtų norėjusi, kad būtent taip paminėtume jos mirtį“, - tvirtino ne vienas velionės gerbėjas. Iš pradžių žiniasklaida į tai žiūrėjo atlaidžiai (dėl šio keistoko reiškinio nė vieno aštresn