Gero detektyvo žudymas


Jau pradėjo atsibosti... Paimu į rankas detektyvinį romaną ir jau beveik žinau kas bus: personažai pateks į daugiau ar mažiau izoliuotą vietą, kurioje nėra mobiliojo ar internetinio ryšio, pvz., vienų mobilieji telefonai per užmaršumą bus palikti namuose, kitų – pamesti, o dar kitų mobiliukų baterijos nusėdusios. Kaip tyčia izoliuotoje vietoje prasidės audra/škvalas/pūga/suges automobilis/bus pakeisti traukinių tvarkaraščiai ir jie neatvyks numatytu laiku, o knygos siužete dažniausias kulminacinis veiksmo laikas visada būna naktis. Kodėl rašytojai, norėdami į detektyvinį romaną įnešti šiokių tokių anglų vadinamų „goosebumps“ (liet. būtų „žąsies oda“, bet, man regis, čia geriausiai tinka versti kaip „šiurpuliukai“ :)) vis dažniau personažus įgrūda į tokią vietą, kurioje nėra pažangių technologijų? Ar tai reiškia, kad naujausios technologijos žudo gerą siužetą, ar tiesiog dauguma detektyvų rašytojų aptingo kurti ką nors sudėtingesnio, mįslingesnio?.. Pvz., Brianas Freemanas taip pat savo siužetų vingiuose personažams atima galimybes naudotis pažangiosiomis technologijomis (na, kokios jos ten „pažangiosios“, jei vis genda, sėda ar ryšio negaudo? :)), tačiau jis vis tik, mano giliu įsitikinimu, moka kurti istoriją meistriškai, tad tas susisiekimo priemonių netekimas neatrodo infantiliai, o tarsi „pagal scenarijų“. :) Tačiau kiti detektyvų kūrėjai... Nagi, mielieji rašytojai!.. Nustebinkit gerų detektyvų ištroškusią liaudį tokiomis istorijomis, kuriose neerzintų tas priverstinis dvidešimt pirmojo amžiaus žmonių išmetimas į beveik akmens amžiaus salą!.. Jei detektyvas suregztas tikrai gabiai, jo siužetas net ir po kelių dešimtmečių nekelia šypsenos, kai, pvz., skamba senutėlis laidinis telefonas...
Man iki šiol vienas mėgstamiausių detektyvinių personažų – pypkorius Šerlokas. :) Ir iki pat dabar žaviuosi jo kūrėjo Arthuro Conano Doyle‘io fantazijos ir mokslinių faktų derinimu. O juk Holmsas į literatūros pasaulį atėjo devyniolikto amžiaus pradžioj... Nežinau, kaip rašyčiau, jei rašyčiau išvis, detektyvinę istoriją. Nežinau, kokį siužetą regzčiau ir ar pašalinčiau visus kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir kt. pažangos siaubūnus kūrinio veikėjams iš po kojų. Bet turbūt, jei pajusčiau, kad renkuosi daugelio minamą kelią, kai istorijos kulminacija sukišama į audringą naktį be elektros ir be tinklo ryšio, tuo metu, kada knygos personažai turi stoti akis į akį su didžiuoju blogiu, greičiausiai labai savim nusivilčiau ir arba romaną iš naujo perrašinėt sėsčiau, arba nebaigčiau knygos visai. :) Būtent dėl to knygos taip ir neparašysiu. :D

Komentarai

  1. Niu tikrai, ir ne tik detektyvuos taip, bet ir kokiuos siaubo filmuos ar trileriuos... Pigus būdas atskleist siužeto vingrybes...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dviračiai išrasti, bet nusikaltimų nemažėja :( Reikia detektyvą sumeistrauti iš kriminalinės kronikos žinučių...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tai kad tos zinutes... Netikras detektyvas. :P tik ziaurastys visokios ir bjaurastys. Intelktualiu nusikaltimu ner :P.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto