Ko būtų norėjusi Amy?

Neatsilieku nuo visos medijos ir turbūt beveik visų Anglijos tinklaraštininkų ir taip pat rašau apie a. a. Amy Winehouse. Tikrai plačiai žinome apie jos problemas dėl narkotikų ir alkoholio. Ne ką menkiau žiniasklaida nušvietė ir jos gyvenimą su tuometiniu sutuoktiniu Blake Fielder-Civil. Rodos, viską apie atlikėją žinojome. Tačiau ar tikrai? Tikrai tikrai?.. Gal nuolat apie dainininkę žiniasklaidos priemonių pumpuojama kone priverstinė informacija daugeliui sukūrė iliuziją, kad Amy buvo VISŲ draugė. Ypač tų, kurie pripažįsta savo žalingas nuodėmes ir didžiuodamiesi toliau jas daro, bet save laiko ne priklausomais nuo kvaišalų, o tiesiog „subkultūros atstovais“. Prie atlikėjos namo Camdene, viename Londono rajonų, po atlikėjos mirties skendėjo gėlės. Ir cigarečių pakeliai. Ir degtinės buteliai. „Amy būtų norėjusi, kad būtent taip paminėtume jos mirtį“, - tvirtino ne vienas velionės gerbėjas. Iš pradžių žiniasklaida į tai žiūrėjo atlaidžiai (dėl šio keistoko reiškinio nė vieno aštresnio žodžio medijoje) ir su neslepiama simpatija fanams: „Ją mylėję gerbėjai priėmė ją tokią, kokia buvo – su visom neslepiamom ydom“. Praėjus porai parų po A. Winehouse mirties ir nemažėjant atnešamo alkoholio bei cigarečių kiekiui, natūralu, jog teritorijoje, išskirtinai dedikuotoje Amy, pradėjo rinktis ne toks jau gerbėjiškas kontingentas. C‘mmon!!! Gi apsaugos prie A. Winehouse namo naktimis nėra, alkoholio – nemokami upeliai, o ir dūmą galima dykai užsitraukti. Koks dykūnas tuo nenorėtų pasinaudoti? Tik labai labai kvailas dykūnas. :) Taigi vieną naktį prie Winehouse namo susirinko jos gerbėjai (ir ne tik) atiduoti paskutinę neoficialiai oficialią pagarbą Amy – į vakarėlį su laisvai besiliejančiu alkoholiu ir laisvai traukiamu žolės dūmu. „Taip, kaip ji būtų norėjusi“. Keli apsirūkę piliečiai kūrė dainininkei eiles ir ruošėsi jas deklamuoti garsiai, devyniolikmečių pora, atvykusi į minėjimą net iš Škotijos, atvežė žaislinę mašinytę, skirtą važinėtis vaikams nuo trijų metų. Žurnalistės, dariusios šį naktinį reportažą, paklausti pri čiom šis žaislas, porelė atsakė: „Tai – transporto priemonė Amy keliauti į dangų. Šito Amy būtų norėjusi“. Ane? O ji pati jum tai sakė? „Chebra, kai mirsiu, tai noriu va tokios trimečiams skirtos mašinytės, kad galėčiau keliauti į rojų“. Sakė? Sutarėt šiuo klausimu su ja asmeniškai, taip? Turbūt visą spaudą apskriejo raudančių mamos ir dukros nuotrauka, kurios į minėjimą atvyko net iš pačios Japonijos...
Galima sakyti, nebuvo dvejonių, kad kada nors bus atidarytas Amy Winehouse vardo fondas ir turbūt net nebuvo abejonių, kokioje srity jis teiks pagalbą. Ir štai jau oficialiai pranešta, jog 2.5 mln. svarų sterlingų vertės Amy Winehouse namas taps prieglobsčiu visiems tiems, kas kovoja su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis. Gražus poelgis. Manau, tai net mažiausiai, ką galima padaryti, atsižvelgiant į tai, kokį pavyzdį savo specialiai viešinamomis priklausomybėmis rodė atlikėja jaunimo gretoms.
Taip, apie mirusį – gerai arba nieko. Bet kam nuolat balansuoti tarp „Šventoji Amy. Koks gyvenimas jai buvo žiaurus“ ir realiosios dainininkės – savito balso talentingos atlikėjos, kuri pati savo pasirinkimu dažniausiai apsinešusi ant scenos net nepastovėdavo ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis. (Na tikrai nieks neprašytų visiškai „švaraus“ žmogaus toksikologinių išvadų.) Smagiausia, kai Winehouse‘ai pareiškė, kad jų dukrą nužudė bandymas būti „švaria“. Gal toks faktas ir įmanomas, gal tai ir nekvailystė, tačiau viešas svarstymas, ar gerai Amy padarė, jog bandė atsisakyti žudančių alkoholio kiekių, yra tikra kvailystė, ne kitaip. Ir iš kur jums, ištikimieji gerbėjai, žinoti, ko Amy tikrai būtų norėjusi? Pažinoti ją viešai – viena, asmeniškai – kas kita. „Ko būtų norėjusi Amy“ yra tiesiog plati spekuliacija. Spekuliacija gal net atlikėjos artimiesiems. Kažin, ar pati Amy tiksliai žinojo, ko ji norėjo?
Išeina žmogus iš šio pasaulio ir kartais palieka tokią netvarką – išvertęs juodą į baltą, o degutą - medumi.
R. I. P. Amy. Rašau tai nuoširdžiai.