Dream a Winter Dream

Kelias naktis iš eilės sapnavau žiemą. Sapnininkas tvirtina, kad tokiu atveju – liga sapnuojančiojo tyko už artimiausio kampo. Paprastai visą laiką ši pranašystė man pildosi. :) Ypač, jei žiema sapne būna izoliuota mišku. Bet šįkart, manau, išimtis. Nes miegodavau prie atviro lango, o už lango tuo metu gan šiurpiai lydavo. :D O ir liga – peršalimas – jau buvo be penkių minučių nuo manęs pasitraukusi (tfu tfu tfu). :) Ne. Šįkart sapnuoju žiemą, nes darbe jau pakabintas pasirinktinis meniu Christmas Parčiui ir iki rugsėjo 27 d. privalu patvirtinti savo (ne)dalyvavimą. Ir norom nenorom vienai dienai į mano vidų ryškiai įlipo kalėdinė dvasia, su savo visais džinglbelsais, nuoširdaus gerumo kupinomis rieškučiomis bei šypsenomis ir netgi, regis, prie vienų durų mačiau eglės spyglių. :) (Ne, nieks nemirė ir eglišakių nebuvo padėta – vaidenosi man . :D) O darbe kelias valandas niūniavau Andy Williamso „It‘s The Most Wonderful Time Of The Year“, Judy Garland „Have Yourself A Merry Little Christmas“ bei Bingo Crosby‘io „White Christmas“ (dėkoju bendradarbiams už kantrybę). :D Tačiau nepaisant visų gerumų, kuriuos atneša visos dabartinės mano Kalėdų laikotarpio šventės, jei vis tik galėčiau pasidaryti pačių pačiausių svajonių Kalėdas, į jas būtinai vėl sugrįžtu tas Kalėdų senelis, kuriuo šventai tikėjau, šventėms į Londoną atskristų mama ir, žinoma, Lambertą bei Mūzą drauge prigriebtų :), lauke būtų balta balta, bet nešalta (ir neslidu :P), ant pečių tyliai leistųsi dailiausi snaigių raštai, paukšteliai rastų kelią į jiems mano sode įrengtas lesyklėles su duonos trupiniukais, kruopomis ir lašinukais ir iš pat šventės ryto per radiją lietuviškai skambėtų senosios, Rūtos Staliliūnaitės, aktorių kartos deklamuoti kalėdiniai eilėraščiai („...ji atėjo iš miško šiandien rytą anksti,/ Bet papasakos viską tau eglutė pati“). Su draugais klampočiau į mišką ėdžiuosna padėti žvėreliam maisto. Gal pakeliui stabteltumėm sumeistravoti Senį Besmegenį. :) Ant šventinio stalo liepsnotų žvakės, kurios skleistų šilumą visiems esantiems prie jų – ir mintimis, ir realybėje. Ant eglutės tviskėtų tarybinių laikų gamybos stikliniai žaisliukai: šventinės girliandos, visokie margi burbulai, spalvoti kankorėžiai (man gražiausi :)) ir daktaras Aiskauda. Aš, kaip visada, vakare žiūrėčiau „Vienas namuose“ su M. Culkinu ir laukčiau iš šaldytuvo išimamos citrininės želė su mandarinais :). (Žinau, kad mama lauktų ledų :D.) Lauke būtų blizgu, puru ir! mano Kalėdos kaip niekad kvepėtų JŪRA. :) Visą šventinį laikotarpį mane persekioja tas gaiviai sūrus jūros kvapas. Užklumpa noras rankose vėl pavartinėti akmenukus, rinktus prie jūros, ir pasijusti braidančia tarp į krantą atsimušančių ir atgal į gelmes išskubančių bangų. Man Kalėdos kvepia jūra. :) Kai kam – šeimos firminiu pyragu. Kai kam – katino, kurio jau seniai žmogaus gyvenime nėra, vilnoniais plaukais. :) Kai kam – šachmatais, mat per Kalėdas grįžtama į senelių namus, kuriuose visada vaikaitė ir bočius galynėjasi margųjų kvadratėlių lauke. Kažkam Kalėdos kvepia dar kažkuo, pavyzdžiui, aukščiausių viršukalnių oru. :) Bendriausia prasme, Kalėdos visada kvepia prisiminimais. Belieka tikėtis, kad ir šios Kalėdos į mūsų atmintis įsirašys pačiais jaukiausiais kvapais. Ir gražiausiom spalvom. Ir, žinoma, jausmais, tokiais tikrais, kokie tik gali būti. Dar galim viltis, kad ir mes į šių Kalėdų atmintį (bala nematė! Supersonifikuokim! :D) įsirašysime. Kuo? Na kad ir, pvz., snaigėmis ant plaukų, raudonais skruostais ar šiltomis kumštinėmis pirštinėmis su raudonais briedžiukais. Arba karštu, visa tirpdančiu bučiniu į lūpas minusinėje temperatūroje – visu tuo, kuo galime pasirodyti verti dėmesio ir įdomūs pačiai žiemai. :)

Bet dabar dar pasidžiaukim ta kruopelyte vasaros, kuri liko. :) Nes ir tai – „The Most Wonderful Time Of The Year“. Juk iš tikrųjų visi metų laikai turi savo „kalėdas“. :)