compassbetweenus

Tiksliau būtų "Ekodaiktų festivalis" Trakų rajone, Gervinių kaime, Iljinų sodyboje birželio 9 dieną. :) Mane ypač sudomino mintis apie aitvarų gamybą. :P http://www.ekodaiktufestivalis.lt/apie-mus/mes-spaudoje/ Net jei neplanuojate vykti į festivalį, bent akį užmeskite į straipsnius apei Iljinų šeimyną. :) Man, pvz., nebūtų priimtinas šios šeimos gyvenimo būdas visu 100 procentų, bet nesižavėti tokiais žmonėmis negaliu. :) Atrodo, tas gongas skamba ir skaitant straipsnius apie juos. :D Gera, ramu, teigiama ir spalvinga... :)

Kas būna nuostabu, net kai nuostabuma dienos/ savaitės/ mėnesio/ metų pavadinti negalima? :) Jei dar nežinojote, Maži Dideli dalykai, aš Jum pasakysiu... :) Darbe gautas vienas extra , pavyzdinis (sample model shipment) žurnalas-almanachas "Discourse & Society", netyčia rastas beadresis knygos skirtukas kosmologine tematika, kuris puikiai susidraugavo su MANO žurnalu-almanachu :), visi tie nedideli, tačiau visada ilgi pokalbiai per Skype su seniai matytais bičiuliais, pažadas fotosesijai (juk vis tiek malonu, kai tave kažkas laiko tinkamu modeliu? :D), vazonėliai, liudijantys, kad įsodinti gėlių ūgliukai puikiai prigijo, supratimas, kad įskilęs virtuvės langas vis tiek kada nors bus pakeistas :), rabarbarai, nuo kurių sukviečia visą giminę plačią :D, galimybė permąstyti apie Google Maps Street View paskirtį ir teikiamus privalumus, stebuklus primenantys youtube vaizdeliai apie kariškius, grįžtančius namo (dvi valandas be gailesčio užsiiminėjau savo širdies sadomazo...

Visiškas išprotėjimas. Visiškas. Kadangi jau taip viskas "visiška" man, tai ir su Arnoldu Lukošiumi sutinku visiškai . :D Tiesa, galiu suprasti žmogiskąsias baimes del privatumo, nenoro tapti nuotraukoje "viešu" - pati lekiu it akis išdegus iš bet kokio galimo atsitiktinio pasivaidenimo kadre, bet, gerbiamieji!.. Negi tikrai dabar turim padegti visus archyvus, stengdamiesi išsaugoti viešai neidentifikuotų žmonių privatumą? Na, mano mintis identiškai gerb. A. Lukošius perteikė savo straipsnio antroje dalyje. :D Beje, labai geras - žaismingas ir informatyvus - filmukas apie 'Google Maps Street View' :).

Kovo 8-toji. Anglams tai – visiškai nereikšminga data, tad kiekvienais metais išgirdę apie tokią (ir net!) tarptautinę (ir net!) Moterų dieną :D, jie nuoširdžiai stebisi. Aš visada – už moteris, tad tom, kurios netaip užsidegusiai žiūri į šią moterų solidarumo šventę, o ypač, jei matau neartus dirvonus (angles :D), imuosi entuziastingai šviesti feminizmo tema. :) Teisingo feminizmo. Ta prasme, nesakau, kad ojojojoj kokie tie vyrai kiaulės, asilai, tinginiai ar kokie kitokie darbiniai, mėsiniai, egzotiški gyvūnėliai, tiesiog išreiškiu savo nuomonę, kodėl moteris turėtų džiaugtis būdama moterimi. Ir kodėl ji yra nusipelniusi turėti savo tarptautinę šventę. :) Kai kurias mano agitacija paveikia, kai kurias, aišku, ne. :D Tad štai, kalbamės su viena bendradarbe angle, akivaizdžiai paveikta mano šviesių, pažangių minčių :P, apie šiuolaikinus vyrus ir moteris, ledi ir džentelmenus, apie moters vietą po saule ir šiam sudėtingam vyrų pasauly, ir stumiam 179 kg cage‘ą , pilną siuntų (liet. ...

Du filmai, kuriuose dominuoja moterys. :) Deja, su filmų pristatymu „kompase“ gerokai pavėlavau, o bet tačiau... Tikiuosi, kad tiem, kas skaitys ir kurie šių filmų nematė, susidomės. :) Filmas nr. 1. „Mirror Mirror...“ (lietuviškai „Veidrodėli veidrodėli... Snieguolės istorija“) su Julia Roberts ir Lily Collins (matyta filme „The Blind Side“ ir lengvai atpažįstama dėl nuostabių lūpų :)). Supratau, kad Roberts patinka visokia, o Collins man kaip moteris labai graži. :) Galvojau, kad mergina gal kokių septyniolikos, o čia, pasirodo, visų 23-ųjų! :o Vis tik nepasakyčiau, kad jaunosios aktorės vaidyba šiame filme labai pavykusi... Ir kovos scenose aiškiai matėsi silpnokas fechtavimasis... Tikrai netvirtinu, kad aš fechtuočiausi geriau, bet tai tiesiog akivaizdžiai badė akis! :P Be galo be krašto, beprotiškai, neapsakomai, neišpasakytai buvo malonu žiūrėti į filmo kostiumus. :) Pažiūrėčiau dar kartą. :D Jų autorė – sceninių rūbų dizainerė-genijus a. a. Eiko Ishioko. Taip pat be galo be ...

Viena mano kaimynė yra absoliuti prietarų žinojimo ir jų paisymo pasaulio čempionė. :) Faktas kaip blynas. Jei tenka kartu suktis virtuvėje, šitaip tampu akylos kaimynės apribota!.. „Nelaižyk sūrio nuo peilio!” „Tai kad taip skaniau“, - šelmiškai pamerkdama akį bandau nevykusiai pasiteisinti. „Skaniau ar neskaniau, bet jei bet ką laižysi ar kąsi nuo peilio, tapsi pikta ir nesukalbama“. Aaa... Gerai, nelaižysiu... Gal tik kai nematysit... :P Arba būnu tikrai išgąsdinama dramatiško šūksnio: „Nenešk šiukšlių į lauką tamsoje!!!“ Sustoju, žiūriu sutrikusi į kaimynę. „Nes ką? Pinigus iš namų kartu su šiukšlėmis nori išnešti???!!!” Ne, bet... Nu bet... O tai kaip tada žiemą arba bet kokiu kitu tamsesniuoju metų laiku? Rytais, kai išeinu į darbą, dar būna tamsu, grįžtu namo – taip pat sutemę. Tai negi gyvensiu tarp šiukšlių?! Arba: “Ne ne ne!!! Ką darai?!” Ir tikrai? Ką gi? „Nevalyk trupinių nuo stalo delnu! Reikia su šluoste – kitaip visus pinigus nuo savęs nubaidysi!” Aš ar taip ar taip ...

Paprastai laikaus nuo jo atokiai... Nes, jei jau būname kartu, jis mane dusina... Galima sakyti, gerąja prasme... Tačiau jausmas, jog su manim – kažkas svetimas, kitas ir kitoks, neišgyvendinamas niekaip... Bet jei ką prie savęs prisileidžiu, tai tik jį. Aš, atrodo, kartais negaliu be jo, o ir jis be manęs taip pat nebūtų „išpildytas“. Tokia tat mūsų padėtis... Aš įsigeriu į jį, jo kvapas mane taip pat persekioja kurį laiką net darbe. Užuodžiu jo kraštą, suprantu jo kilmę, girdžiu jo kalbą, matau jo praeitį, kartais, regis, net šiokias tokias jį gaubiančias paslaptis, iki kol atsidūrė Anglijoje. Paslaptis, kurios liko jo praeityje. Dabar jis – mano. Visas. Su visom savo spalvom, savo neigiamom ir teigiamom savybėm, visu tuo, ką gali pasiūlyti... Mano. Ir jo ateitis dabar priklauso nuo manęs. Aš – jo valdovė, jo vienintelė karalienė, vienintelis kaklas, kurį gali smaugti. Taip, aš išties labai savininkiška... Jis manyje pažadina visas aršiausias savininkiškumo jusles: „Niekas nelieski j...