Virtuviniai prietarai

Viena mano kaimynė yra absoliuti prietarų žinojimo ir jų paisymo pasaulio čempionė. :) Faktas kaip blynas. Jei tenka kartu suktis virtuvėje, šitaip tampu akylos kaimynės apribota!.. „Nelaižyk sūrio nuo peilio!” „Tai kad taip skaniau“, - šelmiškai pamerkdama akį bandau nevykusiai pasiteisinti. „Skaniau ar neskaniau, bet jei bet ką laižysi ar kąsi nuo peilio, tapsi pikta ir nesukalbama“. Aaa... Gerai, nelaižysiu... Gal tik kai nematysit... :P Arba būnu tikrai išgąsdinama dramatiško šūksnio: „Nenešk šiukšlių į lauką tamsoje!!!“ Sustoju, žiūriu sutrikusi į kaimynę. „Nes ką? Pinigus iš namų kartu su šiukšlėmis nori išnešti???!!!” Ne, bet... Nu bet... O tai kaip tada žiemą arba bet kokiu kitu tamsesniuoju metų laiku? Rytais, kai išeinu į darbą, dar būna tamsu, grįžtu namo – taip pat sutemę. Tai negi gyvensiu tarp šiukšlių?! Arba: “Ne ne ne!!! Ką darai?!” Ir tikrai? Ką gi? „Nevalyk trupinių nuo stalo delnu! Reikia su šluoste – kitaip visus pinigus nuo savęs nubaidysi!” Aš ar taip ar taip visada su šluoste po savo valgymo ritualo stalą valau! Tik iš įpročio trupinius delniuku į delniuką subraukiu. :P Nesiskaito toks – vėlesnis – šluostės variantas? Vis tiek pinigus išmetu? Nebesugrąžinsiu jų su šluoste tuščią stalą trindama? :) Ne? :( Ir šviežiausias virtuvinis prietarinis apribojimas: „Kaip duoną padėjai? Pažiūrėk pažiūrėk.“ Spoksau į duonos kepalą, bandau įžvelgti kas su juo ir tuo pačiu su manimi LABAI negerai... „Negi nežinai kaip duoną reikia dėti?“ Matyt, kad ne... „Niekada nedėk niekur apverstos duonos. Iškiliąją pusę – visada į viršų. Tik taip dėk. Kitaip namiškiai neturės valgyti net duonos.“ Gerai. Instruktažas išklausytas, bandysiu nebebūti tokia išsiblaškiusi ir dėti duonos kepalą taip, kaip reikia. Dėl viso Namo šventos ramybės, pinigų pertekliaus ir, savaime suprantama, sotumo. :) Ale kaip sunku laisvai jaustis prie puodų, jei atsimeni visus tuos prietarus! :o Kurie gal ir ne iš piršto laužti, ką? :P Geriau nerizikuoti gal? ;)