Pavasarinė išpažintis

Paprastai laikaus nuo jo atokiai... Nes, jei jau būname kartu, jis mane dusina... Galima sakyti, gerąja prasme... Tačiau jausmas, jog su manim – kažkas svetimas, kitas ir kitoks, neišgyvendinamas niekaip... Bet jei ką prie savęs prisileidžiu, tai tik jį. Aš, atrodo, kartais negaliu be jo, o ir jis be manęs taip pat nebūtų „išpildytas“. Tokia tat mūsų padėtis... Aš įsigeriu į jį, jo kvapas mane taip pat persekioja kurį laiką net darbe. Užuodžiu jo kraštą, suprantu jo kilmę, girdžiu jo kalbą, matau jo praeitį, kartais, regis, net šiokias tokias jį gaubiančias paslaptis, iki kol atsidūrė Anglijoje. Paslaptis, kurios liko jo praeityje. Dabar jis – mano. Visas. Su visom savo spalvom, savo neigiamom ir teigiamom savybėm, visu tuo, ką gali pasiūlyti... Mano. Ir jo ateitis dabar priklauso nuo manęs. Aš – jo valdovė, jo vienintelė karalienė, vienintelis kaklas, kurį gali smaugti. Taip, aš išties labai savininkiška... Jis manyje pažadina visas aršiausias savininkiškumo jusles: „Niekas nelieski jo! Jis – tik mano!“ Ne, tai – ne meilė. Tai abipusis susisaistymas. Ir nesvarbu, kad jis, laikui užtikrintai žygiuojant į priekį, keičiasi. Pasakysite: bet juk tu irgi keities? Ne. Jo atžvilgiu aš nesikeičiu. Esu jam ir TIK jam iki skausmo ištikima. Tačiau tikrai žinau, jog išsiskirsim. Gal šįkart taip pat kaip ir visais ankstesniais atvejais – tik laikinai. Gal kada išeis aplankyt jo tėvynę?.. Labai norėčiau. Seniai svajojau aplankyti jo kraštą. Tas kraštas turi nuostabių bizantiškų monumentų, turtingą istoriją bei mitologiją, gyvybingą muziką, gausias aviečių plantacijas, labai talentingus rašytojus, įspūdingą gamtą ir nepakartojamąjį Emirą Kusturicą. Jis – gelbėjantis nuo šalčių, savo spalvomis pakeliantis nuotaiką, Serbijoje pagamintas šalikas. MANO šalikas, kuris, jau kaip reikiant čia įsipavasarėjus, tuoj keliaus į atokų spintos kampelį iki šaltesnių metų laikų. Po to mudu vėl susitiksim. Ir vėl susisaistysim. :)