Rami išpažintėlė. Prieš miegą. Pažinčiai ;)

Ne, nevisos mano gyvenimo dienos būna gražios - tai kas, kad el. dienoraščio įrašuose visur šypsenų prikraunu :). Esu žmogus, kuris tiesiog negali pakęsti, kai neviskas klostosi pagal planą. :) Control freak, - liūdnai galva palinguotų mano vienas bendradarbis. :) Suprantu, kad dažniausiai neplanuoti įvykiai yra patys geriausi. Bent jau man. :) Bet vis tiek - dievinu laikytis dienos, darbo savaitės plano. :) Iki penkmečio planų dar neprieinu. :D Nepatinka, kai tas planas kažkur išslysta... :) Nemėgstu, kai medžiai būva be lapų, nemėgstu, kai namuose šalta, nemėgstu, kai tenka nuliūdinti, įskaudinti žmones, nemėgstu, kai artėja sąskaitos tuštėjimo metas :D. Nemėgstu, kai atidariusi šaldytuvo duris matau ramiai sėdintį ir koja siūbuojantį apskritą nulį. :) Nemėgstu, kai reikia rinktis. Nemėgstu, kai tenka eiti į kompromisus, kai tenka dirbtinai šypsotis. Skauda, kai nekasdien išeina paskambinti mamai. Nepatinka, kai pralaimimos kovos - tiek asmeninės, tiek socialinės. Nepatinka, kad dauguma laiko mane 'žvėriškai jautria'. Antikomplimentas čia, jeigu ką. :) Savo ydą ir tuo pačiu privalumą žinau kuo puikiausiai - kategoriškumas. Per tą savo kategoriškumą prasiveržiu sarkazmo pliūpsniais ar stačiokišku tiesmukumu. Kartais dėl to gailiuosi, kartais - ne. Kategoriškumas gerai yra tada, kai reikia priimti staigius sprendimus. Paprastai jie būna teisingi. Sunkiai išgyvenu skyrybas, draugų porų išsiskyrimus irgi kažkodėl priimu asmeniškai. Žiūrėk, abu išsiskyrėliai laimingai viens be kito gyvena, gal ir kitas antras puses susiranda, o aš, atsilikusi šviesmečiais, vis dar kraujuoju dėl jų skyrybų. :D Sunkiai į savo asmeninį ratą įsileidžiu žmones. Praeina keleri metai ir vis tiek suprantu, kad kai kurių žmonių neprisileidau prie savęs. Ir kažin, ar prisileisiu. Nepatinka baisingai, kai dėl vienokio ar kitokio poelgio nusiviliu savim. Nepatinka, kai įžeidžiu ir nebeturiu galimybės atsiprašyti. Tiesiog fiziškai skauda, kai tenka dėti spąstus pelei. Nemažiau skauda, kai kas nors nutraukia su manim ryšį. Ypač, kai tai nutinka per vieną dieną, o tu net nežinai kodėl. Ne tik, kad nė truputėlio nežinai, bet net nenutuoki. Nemėgstu, kai gyvenime nebūna balanso. Nemėgstu isteriškų, lepių asmenų. Nepatinka žiaurūs, nekultūringi, vertinantys žmogų, ypač moteriškosios lyties atstovę, kaip daiktą... Nepatinka, kai nesutampa nuomonės. Nepatinka nelygybė darbe - ne kartą savo kailiu jutau, jaučiu, tiesą pasakius, iki pat dabar, jog dirbanti moteris turi padaryti triskart, o gal ir keturissyk daugiau negu vyras įprastai teiktųsi padaryti, mąstyti greičiau, praktiškai nedaryti klaidų ir vis tiek leisti garbę bei šlovės spindulius prisiimti vyriškajai giminei. :) Būnu savim nusivylus, kai neatsimenu asmens vardo, kai užstringa angliški žodžiai arba kai neina išmokti kalbos (paprastai kurios nors skandinavų :D). Nemėgstu savęs tinginiaujančios, nenaudingos. Ir išvis - turbūt yra daugiau ko nemėgstu ir kas nepatinka, negu kas patinka ir ką mėgstu. :D Labai tikiuosi, kad ne. :)

Lykke Li & Kleerup - Until We Bleed.

Rimučiukas Richmond Parke. Tarp briedžiulių. Tik jų nesimato :D


Komentarai

  1. Sunkus, bet be galo išjaustas, tikras ir asmeniškas tekstas. Toks, į kurį įkrenti. Ir toks, kuriame randi daug savęs. Mielas Rimučiuk, galiu pasakyt tik tiek, patinki man būtent tokia, kokia esi. Tu tikra draugė ir be galo geras, nuoširdus ir mielas žmogus. Labai labai džiaugiuos, kad gyvenimas mus suvedė ir ryšys nenutrūko :).

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto