Susitraukimas

Liūdna man šiandien. Rimtai liūdna. Tas liūdesys toks, kad svyra rankos. Daug blogų žinių mane pasiekė. Vaizdų nekokių irgi daug... Atrodo, stengiesi, bandai šviesti. Bandai sau pačiai įrodyti, kad žiaurumas turi ribas. Ne, neturi, pasirodo... Aš ir vėl apie gyvūniją. Ir, regis, kuo daugiau steigiama gyvūnų prieglaudų, tuo mažiau atsakomybės žmonės turi. Dabar toks požiūris vyrauja: "Ai, nu ir kas jau atsitiks su tuo šunim/kate/triušiu/papūga/vėžliu, jei išvažiuosim/atsibos? Jei jau taip nehumaniška nudobti, tai galim gi į kokią prieglaudą jį atiduoti! Juk tų prieglaudų dabar kaip prišikta! Tuo pačiu gal ir kokį kitą padarą nusižiūrėsim." Ne, šitaip aš nežaidžiu... Aš nežinau, kas turi nutikti, kad smurtas prieš gyvūnus būtų suprantamas kaip ne norma. Nenormalu, kai gyvam kailį nudiria, nenormalu, kad sveiki ir aktyvūs keturkojai užmigdomi, nenormalu juos karti ant šakų, laikyti badu, kol pastips, žiūrėti, kaip kankinasi, kol paskutinis kraujo lašas išlaša, nenormalu kalti letenas prie bėgių, nenormalu laikyti juos taikiniais ir šaudyti for fun, nenormalu po to kaip niekur nieko kabintis jų iškimštas galvas savo jaukiuose namuose ir nenormalu dėvėti kailinius ar odinius rūbus tik dėl mados/nes to tiesiog norisi/nes prestižas/nes mano visos draugės tokius turi ir nežinoti, kokia kaina, koks nematomas kraujas ant tavęs kabo. Nenormalu laikyti normaliu tai, kas yra persisunkę skausmo. Tiesiogiai. Fizinio. Gal tikrai pasisodint visas ponias ir ponus ir rodyti tas fotografijas, kuriose tiesa slypi? Ar tikrai taip ramiai eitų žiūrėti? Nė vienas nervas nekrusteltų? Naivu tikėtis, kad vat jau šita laputė tai tikrai nugalabyta be skausmo. Deja, vis tik didesnė dalis kailių, odos pramonės nežino žodžio 'humanizmas'. Labai labai DEJA, tačiau tiesa kiek kitokia. Skerdyklose daug sadistų dirba. Ten praktiškai legalios darbo vietos recidyvistam, smurtautojam ir pan.
Et... Per daug šiandien visko. Susitraukiu į mažytį kamuoliuką ir bandau susitaikyti su tuo, kad praktiškai visos tokios kovos už humanišką elgesį su gyvūnais iš tikrųjų tėra donkichotiška kova su vėjo malūnais. Patikėkit, puikiai žinau, kad visas pasaulis vegetarais netaps, puikiai žinau, kad oda, vilna, kailis - šildo, puošia, yra geresnės kokybės nei visokie pakaitalai. Aš ne apie tai. Aš apie galimybę gauti antrą šansą, galimybę būti gerbiamiem, mylimiem, vertinamiem. Kalbu ir apie žmones, ir apie gyvūnus, nes mes visi esam labai tampriai susiję. Galimybę oriai mirti. Nes ir jiem skauda. Ir nevisada vien fiziškai.
Be proto gerbiu visus tuos, kurie yra gyvūnų teisių aktyvistai, kurie yra nepaprastai stiprūs žmonės, kurie donkichotais tampa savo noru  ir kurie realiai siekia šviesti mūsų visų tamsiausias kerteles. Ačiū Jiems. Ir šis pasakojimas iš "Vakaro maldos" (autoriaus nuoširdžiai atsiprašysiu, nes pavardė užkrito) dedikuojamas būtent Jums, kai norėsis viską mesti ir pasitraukti:

"Kartą vienas žmogus vaikščiojo po audros vandenyno pakrante. Naktinė audra į pakrantę išmetė gausybę jūros žvaigždžių - kai kurios vadavosi su mirtimi, kitos jau nebeturėjo dėl ko vaduotis. Kilometrų kilometrai vandenyno pakrantės jūros žvaigždžių! Kiek paėjėjęs žmogus pamatė vyriškį renkantį jūros žvaigždes ir metantį atgal jas į vandenį. "Ką tu darai? Juk jūros žvaigždžių tūkstančiai! Tu nieko nepakeisi - negali jų visų išgelbėti! Tavo darbas bevertis", - liūdnai pastebėjo žmogus. Tačiau vyriškis, sužiuręs į praeivį, meiliai pažvelgė į rankose laikomą jūros žvaigždę ir įmetė ją į vandenį. "Žinau, kad visų jų neišgelbėsiu ir kad daugeliui toks darbas atrodo bevertis ir nieko nereiškia, tačiau tai jūros žvaigždei, kuri vėl atsidūrė vandeny, tai reiškia daug".