compassbetweenus

Sunkus mano gyvenime dabar laikotarpis. Labai sunkus, neslėpsiu ir nesislėpsiu, nors norėčiau. :) Laikotarpis, kuris reikalauja iš manęs be galo daug nuolankumo ir tolerancijos. O man su tuo sunku susitvarkyti. "Trisdešimtmečio krizė", - kaip juokauju. :) Susideda viena aplinkybė po kitos išorėje ir voila - jau rakinėji savo vidų. Paradoksas kažkoks. :) Nepaisant to, mano chaosas yra itin harmoningas. Irgi paradoksas. :) Žinau, kad išbrisiu, kad susitvarkysiu, kad dabar tiesiog reikia išlaukti visą tą sunkumą. Kiekviena diena - tai patirtis. Bet kokia patirtis - dovana į mano lobių skrynelę. Tikiuosi iš šio laikotarpio jei ne sausa išbristi, tai bent ūgtelėjusi. :) Atsibodo vis lipti ant to paties grėblio. :) Ir, kas blogiausia, nieko negaliu kaltinti dėl ne vietoj padėto grėblio, tik save. Taigi, tikiuosi laimingai transformuotis kai kuriais aspektais. Per aspera ad astra , tskant . :) Ir labai ramiai bei, kaip jau minėjau, harmoningai į mano ramias vakarines namų val...

Perskaičiau lrtyas.lt straipsnį apie pelkėje skandintą kalytę. Skaičiau tik todėl, kad mačiau, jog pabaiga - sąlyginai laiminga. Nuorodos į šį straipsnį specialiai nededu, nes istorija, kaip ten bebūtų, nėra maloni.  Dievinu žmones, kurie dėl vykdomo nusikaltimo kalytei, o tokių atvejų yra ne vienas ir ne du, turi auksinį , turbūt visa atperkantį pasiteisinimą: "O ką daryti, kad kalytė atsivedė septynis (aštuonis, tris, begalybę) šuniukus?" Nu tikrai! Ir ką daryti? Kelintam amžiuje mes gyvenam? Sterelizacija, kastracija - bereikšmės sąvokos? "Neturiu tam pinigų." Bet gyvūną auginti turi? Ar jis/ji pas tave kaip lauko gėlė gyvena? T. y. auga ir bujoja vien nuo lietaus ir saulės? Šlovingaisiais mokyklos laikais mano lietuvių kalbos mokytoja yra pasakiusi, jog pateisina žmones, kurie žudo kačių ar šunų jauniklius. A la retorinis klausimas buvo toks pat: "O ką daryti?" Pedagogai turi jaunajai kartai skiepyti humanizmą, mokyti būti šviesuliais ir paro...

Gražus, žvaigždėtas, svajingas vakaras šiandien buvo. Taip - žiūrėdama į dangaus žemėlapį - traukiau pirkti vaisių ir daržovių į savo corner shop, pas savo babajus. :) (Jie, du broliai, puikiai kalba rusiškai! Čia šiaip... nusistebėjimas. :)) Prie mano corner shop , kuri tikrai yra įsikūrusi ant kampo, yra vaisių ir daržovių miniturgelis. Nežinau, ar kaltas tas žvaigždėtas, svajingas dangus, ar dar kas, bet aš paklausiau prekiaujančio berniuko: "Kai buvai mažas, ar norėjai užaugęs būti vaisių pardavėju?" Jis nuoširdžiai nusijuokė. Greičiausiai dėl klausimo absurdiškumo. :) Aplink jį susirinko kiti pardavėjai ir, kol aš tupdžiau pomidorus į maišelį, kvotė berniukėlį, ko aš jo paklaususi. Kiti pardavėjai, sužinoję mano klausimą, taip pat nuoširdžiai nusijuokė. Vienas atsisuko į mane ir pasakė: 'Probably this is the last job you wanna do when you grow up.' (liet. "Turbūt šis darbas paskutinėj vietoj, kurį užaugęs norėtum dirbti.") Tada aš mūsų visų vėl pas...

Sakoma, namai - ten, kur širdis. Tiesa. :) Šiandien sau ir naują tiesą išradau. :D Dalinomės įspūdžiais su kolege - didžia knygų mylėtoja - Laura apie skaitomas knygas. Mergina pasakė, kad šiuo metu ji nieko neskaito, nes pavargo nuo vidutinio įdomumo arba visiškai beverčių tekstų, bet pribrendo ta stadija, kai ji norėtų kažką skaityti, bet nežino ką. Kolegė norinti kažko, kas neužimtų daug laiko, bet būtų įdomu ir kartais skaitant atimtų kvapą. Laura dar taip beveik liūdnai pajuokavo: 'Probably I just want too much?..' (liet. "Turbūt per daug noriu?..") Ir nusišypsojo savo žavinga šypsena. Čia buvo laikas man pasireikšti ir aš tikrai turėjau, ką Laurai pasiūlyti. :) Jai pasiūliau savo ką tik perskaitytą Toni Morrison 'Home'. Apibūdindama knygą pasakiau, kad išvada, perskaičius tekstą, man natūraliai išvirto , jog namai - ne tai, kur gyveni, namai - tai, kas tu esi. Genialu, ane ? :D Ne taip turėjo angliškai nuskambėti šis sakinys iš tikrųjų, bet pasakiau ...

Nemėgstu rudens. Ryškios, įkvėpiančios spalvos - gražu, jurginai - nepaprastai nuostabu, sulėtėjas gyvenimo tempas (kažkuria prasme) - nieko blogo. Lietuviški rudeniniai obuoliai - nuodėmė neparagauti. Na, bet Anglijoje aš taip lengvai tų obuolių vis tiek negausiu, tai ką dabar... :) Gal tėtis atsiųs iš Lietuvos, iš dėdės Antano sodo? :) (Slaptas noras. Tėti! Jei skaitai, žinok, tavo vaikas labai labai labai norės lietuviškų rudeninių obuolių! Slaptas noras... Pf! ;P) Bet nemėgstu rudens - net su sezono gėrybėmis - vis tiek. TRAGIŠKAI. :( Visa laimė, kad rudens kol kas Londone nesijaučia. Ir vaikai dar į mokyklą neina. :) Jurginai, tiesa, jau žydi. Ale vis tiek vasariška. :) Aptikau Giedrės iš 'Empti' naująją dainą jutūbėj ir pagalvojau: "Su šia daina tą tikrąjį rudenį galėčiau lengviau pasitikti." Vat kažkaip... Teigiama rudens muzika. :) Jau laukiu pavasario. :D