Nematerialus vėžlys arba sraigė



Sakoma, namai - ten, kur širdis. Tiesa. :) Šiandien sau ir naują tiesą išradau. :D Dalinomės įspūdžiais su kolege - didžia knygų mylėtoja - Laura apie skaitomas knygas. Mergina pasakė, kad šiuo metu ji nieko neskaito, nes pavargo nuo vidutinio įdomumo arba visiškai beverčių tekstų, bet pribrendo ta stadija, kai ji norėtų kažką skaityti, bet nežino ką. Kolegė norinti kažko, kas neužimtų daug laiko, bet būtų įdomu ir kartais skaitant atimtų kvapą. Laura dar taip beveik liūdnai pajuokavo: 'Probably I just want too much?..' (liet. "Turbūt per daug noriu?..") Ir nusišypsojo savo žavinga šypsena. Čia buvo laikas man pasireikšti ir aš tikrai turėjau, ką Laurai pasiūlyti. :) Jai pasiūliau savo ką tik perskaitytą Toni Morrison 'Home'. Apibūdindama knygą pasakiau, kad išvada, perskaičius tekstą, man natūraliai išvirto, jog namai - ne tai, kur gyveni, namai - tai, kas tu esi. Genialu, ane? :D Ne taip turėjo angliškai nuskambėti šis sakinys iš tikrųjų, bet pasakiau jau kaip pasakiau ir pagalvojau po to, jog visai neblogai išėjo. :D Man iš tiesų tai tinka. Psichologiškai labai patogu su tokia nuostata gyventi - kaip sraigei. Arba kaip vėžliui. :) Ne judėjimo prasme. Namų prasme. Visada turėti savo namus su savimi. Visą savo nematerialųjį turtą. Ir keliauti savo pasirinktais ar kažkieno nulemtais keliais.  Turint namus. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto