Indai šviesai

Perskaičiau lrtyas.lt straipsnį apie pelkėje skandintą kalytę. Skaičiau tik todėl, kad mačiau, jog pabaiga - sąlyginai laiminga. Nuorodos į šį straipsnį specialiai nededu, nes istorija, kaip ten bebūtų, nėra maloni.

 Dievinu žmones, kurie dėl vykdomo nusikaltimo kalytei, o tokių atvejų yra ne vienas ir ne du, turi auksinį, turbūt visa atperkantį pasiteisinimą: "O ką daryti, kad kalytė atsivedė septynis (aštuonis, tris, begalybę) šuniukus?" Nu tikrai! Ir ką daryti? Kelintam amžiuje mes gyvenam? Sterelizacija, kastracija - bereikšmės sąvokos? "Neturiu tam pinigų." Bet gyvūną auginti turi? Ar jis/ji pas tave kaip lauko gėlė gyvena? T. y. auga ir bujoja vien nuo lietaus ir saulės?

Šlovingaisiais mokyklos laikais mano lietuvių kalbos mokytoja yra pasakiusi, jog pateisina žmones, kurie žudo kačių ar šunų jauniklius. A la retorinis klausimas buvo toks pat: "O ką daryti?" Pedagogai turi jaunajai kartai skiepyti humanizmą, mokyti būti šviesuliais ir parodyti, kas yra tikroji inteligentija, taip?..

Būdama Oksforde, turėjau puikią progą pasirodyti visiška pamišėle ir draugam pridaryti gėdos. Visa laimė, kad mano bičiuliai su mano nestandartiniais poelgiais susitaikę. :) Kavinėj palaisčiau išsausėjusias gėles. Nuėjau į tualetą, pakišau po čiaupu, papurenau žemę, apskabiau lapus. Kiek gyvens tiek, bet abejinga likti negalėjau. Manau, mano bičiuliai taip pat negalėjo likti abejingi, nes pamišėlei patys noriai įteikė sausuoles. :D Sutikite: kompanijoje vieno išprotėjusio - per akis, daugiau laistytuvų nereikia. :) Išeidama pasakiau kavinės personalui, jog labai esu nusivylusi jų gėlių priežiūra. Net neabejoju, jog gėlės ir toliau bus neprižiūrimos, o mintyse gal net ne vienas kavinės darbuotojas parodė man vidurinį pirštą. :) Bet noriu pasakyti ne tai, kad OJETUSTUMANO, kokia ta Petrauskaitė nepaprastai gera, fanfaros jai, dėkingumo konfeti ant galvos ir asmeninis Dieviškosios Rankos paspaudimas. Ne. Noriu pasakyti, kad gėlių paliejimas ir sutvarkymas truko gal kokias 10 minučių. Jei kiekvienas žmogus, neišskiriant ir manęs, prisiimtų nors 10 minučių atsakomybės dėl augalo, gyvūno ar reiškinio, kuris nėra su juo asmeniškai susijęs, NU GARANTUOJU, jog tai iššauktų grandininę gerumo reakciją. Pradedant nuo savęs: "Aš tai padariau! Jaučiuos puikiai!" Kitąkart vėl norėsi daryti tai, ką ir turėtum daryti. Siaubinga, kai einama patogiausiu keliu: nematau, negirdžiu, nieko nesakysiu.

Pas bendradarbę atklydo pora kačiukų. Ji ieškojo jiem namų, deja, Anglijoje, kaip ir visame pasaulyje, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesirikiuoja eilės norinčių priglausti beglobius. :) Bendradarbė sumanė miauklius įdėti į dėžutę ir palikti prie veterinarijos klinikos. Jei tądien veterinarijos klinikoje geraširdžiai, pakilios nuotaikos veterinarai dirbtų, tada kačiukam išgyventi galimybė yra, jei veterinarai - žemiški, racionalūs žmonės, gal su netokia tądien pakilia nuotaika ir suprantantys, jog ir čia prieglaudos benamių perpildytos, kačiukam išgyenti galimybės menkesnės. Bendradarbės pasiteisinimas: "Kodėl AŠ turiu tuos kačiukus kažkur į kažkokią prieglaudą vežti, jei jie net ne mano?" Taip, jie katės, spėju. :) Tai ji turėtų juos į kokią nors prieglaudą nuvežti, taip? :) O tai kuo tie kačiukai dėti? Supranta aniedu - tavo ar ne tavo jie? Nu UŽMUŠA kiekvieną kartą iki pat pašaknų tokie pasakymai, kaip "O tai ką ŽMONĖM daryti?" "Ne mano", "Bus tų kačiukų/šuniukų", "Čia tik gyvūnas". Bet tu, TU esi žmogus. Sakoma, aukštesnė gyvybės forma. Šuo ar katinas nekaltas, kad jis visiškai priklausomas nuo žmogaus. Jie turi širdis, turi odą, turi raumenis, kaulus, smegenis, kraują, vidaus organus, regą, klausą, uoslę. Kaip galima skriausti tai, kas yra iš esmės toks pat, kaip tu? Ignoruoti tą, kuriam reikia pagalbos? Bausti už tai, kad yra mažas ir silpnas? Beje, kačiukais pasirūpino bendradarbės kaimynė, paskambinusi į vieną gyvūnų prieglaudą, kuri visą - septyneto - vadą ir sugaudė.
Nors ir yra posakis, jog žmogus žmogui - vilkas, tačiau vis tiek tuo giliai širdyje, manau, netikima. O jei iš tikrųjų visi žmonės pradėtų reaguoti tik "ne mano", "bus tų mergaičių/berniukų", "čia tik žmogus" principais? Įsivaizduojat, koks nedraugiškas, šaltas ir be menkiausios vilties šis pasaulis atrodytų? Tamsiau už tamsą. Nesu šventa, nes ne šventieji puodus lipdo. :) Bet, kaip mano pažįstama vienuolė yra sakiusi: "Gal niekada taip ir netapsi šventuoju, bet REIKIA stengtis tokiu tapti." :) Ir šį įrašą darau ne todėl, kad pasirodyčiau, pasipuikuočiau. Aš noriu, kad besistengiančių žmonių daugėtų, noriu, kad taptų visur, kur tik įmanoma, šviesiau. Aš kiekvieną kartą stengiuos rinktis šviesą. Vis rečiau, manau, man tai pavyksta, tad stengtis išties labai reikia. Nes būna dienų, kai norisi, jog visi tie "ne mano", "kas man iš to?" (O! Dar vienas! :)), "čia tik katinas/šuo/žmogus/tokia situacija", "o tai ką daryt?" išsitrintų ir tavo gyvenimas, tai, kuom kvėpuoji, iš tiesų nuoširdžiai nors kai kam parūptų. Juk mes visi esam morališkai lygūs - trapūs indai, skirti prisipildyti šviesa.