Vaizdingas Henry Millerio žodis


Henry Millerio "Vėžio atogrąža" (leidykla "Kitos knygos") tikrai viena geriausių pastarojo meto mano skaitytų knygų! Garbės žodis - galėčiau belenkokį knygos puslapį atsiversti ir paskaityti ką nors šmaikštaus ar verčiančio susimąstyti, netgi genialaus arba nepaprastai įžvalgaus! Galėčiau citatų prirankioti tiek ir tiek (perbraukiu kaklą nykščiu porą kartų :) ). Žodžiu, jei imčiausi cituoti, tai visa "Vėžio atogrąža" būtų vientisa citata. Aš pasimetusi - bandyti cituoti ką nors ar tiesiog griežtai treptelti kojele ir pasakyti 'skaitykite patys'! Bet pabandysiu sukurpti ką nors padoraus šiai panegirikai. :D
Romano siužetas nenuoseklus, nes manau, kad autorius nuoseklaus siužeto ir nesiekė perteikti. Vienas rašantis amerikietis atsibeldė į Paryžių ir čia prasidėjo jo sekso, keistų draugų, alkoholio, potyrių, pažinčių, tuščių kišenių ir amžino alkio kelionė. :) Tas amžinas neprivalgymas man be galo priminė G. Orwello "Dienas Paryžiuje ir Londone". Tik ši knyga turėjo daugiau 'prieskonių' - nepatogių žodžių tarti kultūringam žmogui net šiomis dienomis, o jei vertintume anų laikų skalėje (1934 m.), tai netgi nepadorių :): sifilis, pimpalas, smaukymas ir gausybė gausybė kitų. :) Bet tie žodžiai negadina viso romano vaizdo, nepalieka nemalonaus pojūčio. Atvirkščiai. Gyveni kartu su pagrindiniu knygos personažu, vaikštai jo gatvėmis, matai jo prostitutes, jo draugus, geri su juo rašalą, bandai kartu marmalioti prancūziškai (aš marmalioju, nes nemoku prancūzų kalbos :D) ir karts nuo karto išsikeli klausimą, ar tau patinka tas tipas, kuriam, regis, viskas DZIN, ar vis tik nenorėtum su tokiu žmogum bičiuliautis?
Prie "Vėžio atogrąžos" mane prirakino žodžių sklandumas! Suprantu, kad didele dalimi iki žemės reikia nusilenkti vertėjai - Nijolei Chijenienei. Negaliu palygiinti su "the Tropic of Cancer" originalu, bet vertimas, iš mano turimų patirčių, yra be priekaištų! Ar buvo ši vertėja pasiūlyta Metų vertėjo krėslo apdovanojimams?
"Vėžio atogrąža", galima sakyti, savotiškas gidas po keturiasdešimtųjų Paryžių. Emigranto Paryžių. Paryžių, skirtą ne turistams. Skaitai knygą ir galbūt šiek tiek pavydi to tokio laisvo požiūrio į santykius, nes supranti, kad tu tikrai ne iš tokios terpės, kad tu taip negalėtum, nors gal ir būtų visai neblogai, gal ir būtų smagu šitaip atsipūtus gyventi :D.
Knygoje nėra vien tik gerų ar vien tik blogų asmenų. Yra filosofuojančių, totaliai trenktų, padoriai turtingų ar nepadoriai alkanų bei sušalusių. Knygoje yra žmonių - iš kaulų ir kraujo. Užverti paskutinį knygos puslapį ir negali patikėti, kad jau perskaitei Millerio šedevrą! :o Viena iš tų knygų, kai norisi sušukti: "dar dar dar!"
Žinia, kai kurios knygos moko, kai kurios įkvėpia, kitas, nusipurčius, meti į atokiausią kampą ir prisieki niekam niekada jų nerekomenduoti, ir dar su didžiu nustebimu paklausi: "Ko ta rašliava tokia populiari???". Šita tiesiog nešte perneša per vieno žmogaus mintis ir aplinką. Perneša per tikrą, realų gyvenimą. Gal personažas romano skaitymo metu ir netampa savu, gal nė truputėlio neprisijaukina, bet jo mintys, kurios kelia šypseną, nustebimą, susižavėjimą - abejingų, manyčiau, neturėtų palikti.
Vis tik net iš tokio atsipūtusio amerikiečio, galima nustatyti jo asmeninius kriterijus ir prioritetus. Vadinasi, H. Milleris nepastebimai puikiai suformuoja savo kasdienybę vargstantį personažą. Ne, jis negalvoja, kad yra menininkas, tačiau menas, jo manymu, tikrai išgelbės pasaulį. :)
"Vėžio atogrąža" - kažkas tarp jau minėto G. Orwello "Dienos Paryžiuje ir Londone" bei Ch. Bukowskio šmaikščių filosofijų. :) Tik čia viskas žymiai žymiai stipriau.
Pabaigai pora rekomendacinių citatų, kurios, tikiuosi, užkabins ;): "Jie visi apsidrabstę savo pačių mėšlu. Visi, kurie mato pasaulį pernelyg sudėtingą. Tai tokia akivaizdi tiesa, kad tiesiog maga sušukti: "parodykit man žmogų, kuris viską komplikuoja, ir aš parodysiu jums didį žmogų!" Tai, kas vadinama "komplikavimu", yra mano kasdienė duona <...>. O jeigu jūs man parodysite žmogų, kuris tobulai reiškia savo mintis, aš nesakysiu, kad jis nėra didis, tiesiog jis man yra neįdomus... jam stinga padrikumo". (psl. 249) "Petys į petį su žmonių rase žygiuoja kitos, ne žmonių rasės būtybės - menininkai, kurie, akinami nežinomų paskatų, sušildo negyvą žmonių rasę savo karščiu bei jauduliu, paverčia tą tižią tešlą duona, duoną - vynu, o vyną - daina. <...> Matau, kaip šioji ypatinga rasė taršo visatą, verčia viską aukštyn kojomis, žengia per kraują ir ašaras, visada tuščiomis rankomis, griebiančiomis, kimbančiomis į tai, kas anapus, į Dievą, kurio neįmanoma pasiekti, ir žudo viską, ką įmanoma pasiekti, kad patenkintų monstrą, ėdantį jos gyvastį. Ir kai matau, kad šie žmonės raunasi nuo galvos plaukus mėgindami suvokti, sučiupti tai, kas nesučiumpama, kai matau, kaip jie staugia lyg padūkęs žvėris, kaip drasko ir plėšo, suprantu, kad tai gerai ir kad jiems nėra jokio kito kelio". (psl. 251)

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Princo dienoraštis. Jokio kontakto

Lėktuvai vietoj žvaigždžių