Iš savo varpinės



Zita Čepaitė, "Emigrantės dienoraštis" (Alma littera, 2011). O viskas prasidėjo nuo Andriaus Užkalnio ir jo "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" (Baltos lankos, 2009). Nuo to laiko jaučiu kažkokią nepaaiškinamą privalomybę perskaityti VISKĄ, kas išleista apie emigraciją Anglijoje ir parašyta būtent išeivių (ateivių). :) Taigi, skaičiau ir Čepaitę. :) Prieš tai esu skaičiusi tik Z. Čepaitės esė Anglijos lietuvių laikraštyje "Mano Anglija". Taigi, apie knygą.
Kažkodėl labiau ne įdomūs faktai užstrigo ar kažkokia naudinga informacija, o teksto minusai. Autorė šauniai apsidraudė knygos pavadindame įpaišydama žodį "dienoraštis". Tekstas išties labai labai dienoraštinis. Dienoraščio žanro apibrėžime (ualgiman.dtiltas.lt) galima rasti ir tokį sakinį: "dienoraštis rašomas sau". To "rašymo sau" man buvo juntama gal net per daug. Ne tiek sau, kiek greičiau per daug detalių atskleidžiama paprastam skaitytojui. Suprantu, kad betarpiškas bendravimas tarp teksto autoriaus ir skaitytojo yra net labai pagirtinas, bet šiuo atveju kartais jutau, jog iš kūrinio liejasi ne tiek atvirumas, kiek gyrimasis dėl tam tikrų dalykų :). Na, maždaug: buvau ten, mačiau tą, draugauju ir bendrauju su tuo. Ir daugybė, sakyčiau, nereikalingų detalių tekste pateikta, tokių kaip, pavyzdžiui, kokie apatiniai knygos autorei patinka. :) Taip, buvo toks kontekstas, kad apie apatinius papasakoti reikėjo. Tačiau nebuvo jokio konteksto, verčiančio pasakyti, kokius vis tik teksto kūrėja mėgsta. :) Užuomena kam nors ateičiai?.. :) Na, pasakai, kad buvai priversta rinktis būten tokius,  toli gražu iki statuso "faini" :), bet daugiau?.. Ir, įtariu, visai ne dėl to į knygos autorę skraiduolių publika žiūrėjo, kai ji atėjo į laukimo salę su vadinamąja turgine taše, jog patys gėdijasi tokias išsitraukti. :) Siųsti tokiose tašėse siuntas į Lietuvą - viena, o sėsti su ja į lėktuvą - visai kas kita. Jei pamatyčiau tvarkingai, švariai, normaliai atrodančią moterį lipančią į lėktuvą su turgine taše, kai jos apranga ir elgesys rėkte rėktų, jog labiausiai jai tiktų kelioninis lagaminas arba bent jau rankinukas, nustebčiau ir aš. :) Na, ir daugiau tokių situacijų būta, kur juntamas tiesiog išsikalbėjimas. "Kas čia blogo, jei dienoraštyje išsikalbama?", - paklausti galite Jūs? :) Nieko. Tikrai nieko. Tam dienoraščio žanras ir skirtas - pasipasakojimui. :) Bet tada nereikėtų maišyti dviejų žanrų: publicistikos ir jau minėtojo dienoraščio. Publicistinė knygos pusė tarsi ir užsimoja papasakoti apie Angliją imigranto akimis, pateikti kuo daugiau informacijos tiek pačiai imigrantų kastai, tiek suteikti kažkiek žinių niekad negyvenusiems Jungtinėje Karalystėje, o dienoraštinė knygos pusė stipriai asmeniškai persipina su ta turėjusia būti neutralia informacija. Kas dar "Emigrantės dienoraštyje" nepatiko. Susidarė įspūdis, jog rašytojos  stiprioji sritis visai ne žurnalistika, o grožinė literatūra. Z. Čepaitė mieliausiai skaitosi, kuomet aprašinėjama gamta arba nuklsytama į tam tikrus praeities prisiminimus. Gėda ir gaila, jog dabar taip staigiai nerandu nė vieno puslapio, kur galėčiau pateikti tinkamą pavyzdį. :P Atsiprašau. Tad gal iš tikrųjų labiau galėta gilintis ne į publicistinę teksto pusę, o į dienoraščio formą. Na, o dabar pagiriamieji žodžiai: visada labai vykusiai užbaigiami skyriai. Ten ir randame sklandžią, tvarkingai dienoraštišką skyriaus išvadą, kuri turi svorio. :) Knygoje paliestos turbūt visos  emigravusiems į Angliją labiausiai krintančios keistenybės: užsieniečio statusas, gyvenamasis būstas, darbo paieškos, šeimos kūrimas "iš reikalo" - siekiant gauti vizą, lietuvių santykis su kitataučiais. Gerai, jog kūrinio autorė turi pakankamai savikritikos ir sarkazmo. Be šito knyga būtų itin sausa. Ir labai nevykusi.
O bet tačiau... Jei tektų lyginti A. Užkalnio "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" bei Z. Čepaitės "Emigrantės dienoraštį", pirmenybę teikčiau Užkalniui. (Vienas jo geras, mano akimis vertinant, teisingas straipsnis pasirodė www.lrytas.lt prieš pat Kalėdas. Rekomenduotina perskaityti smalsiems Anglijos klausimu. :) Ir jei vis tiek kas nors manęs nusistebėjęs paklaus: "Eik eik... A tikrai taip yra?" Atsakysiu be dvejonių: "Taip, tikrai." O į klausimą ir nesusivokimą: "Bet tai kaip taip?.." neturėsiu ką atsakyt. Nes pati nežinau. Aš, kaip ir Jūs, šito nesuvokiu. :)) Turbūt kiek kitaip žiūrėčiau į "Emigrantės dienoraštį", jei gyvenčiau kur kitur. Dabar pati gyvenu Londone ir kai kurie knygoje pateikiami dalykai manęs nė truputėlio nestebina. :) O tiems, kurie čia negyvena, negyveno ir neplanuoja gyventi, gal net neverta šios knygos skaityti. Na, nebent neturite ką veikti. :) Arba neturite ką veikti, paimate "Emigrantės dienoraštį" į rankas ir dėl kažkokios priežasties užsikabinate ir jau tada savaime norisi tą dienoraštį pabaigti. :) Visa kita laisvai bei daugiau ar mažiau galite sužinoti iš savo emigravusių šeimos/giminės narių ar draugų. Jei tie draugai ne tokie kaip aš ir noriai pasakoja savo gyvenimo Anglijoje patirtis bei įžvalgas. :) Šiek tiek ekskurso. Iki užrašo "Grįžtu prie knygos", nepažįstantiems manęs asmeniškai ir visiškai nesidomintiems mano kasdienybe, galima šį intarpą praleisti. :) Aš apie savo gyvenimą Anglijoje nekalbu dėl to, kad mano gyvenimas yra MANO GYVENIMAS, o ne kažkokie politiniai, socialiniai, kultūriniai šalies, kurioje šiuo metu gyvenu, stebėjimai iš šono. Aš esu viso to dalis ir neskirstau savo gyvenimo į "Anglijos gyvenimą" ar "Lietuvos gyvenimą". Jei jau susitinkame kartais, neklauskite daugiau manęs: "Kaip tavo gyvenimas Anglijoje?" Kuo blogas paprasčiausias ir pats geriausias klausimas: "Kaip gyveni?" Emigravę išvis yra kažkoks kitoks socialinis vienetas. :) Ne britai, bet ir ne... net nežinau, kokį žodį pavartoti... Na, ne Lietuvoj gi mes gyvenam! Anglijos lietuviai tada gal? Toks tat socialinis vienetas galėtumėm gal būti? :) Kai kas man šioje šalyje priimtina, kai kas - ne. Kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, kad ir Tėvynėje, būtų toks pats jausmas. Ir dar viena priežastis, dėl ko nepasakoju apie Angliją. Nes aš, velniai griebtų, ne turizmo informacijos centras!!! Bet ateičiai... Dar kartą pasikartosiu: esu lietuvė ir ja būsiu. Bet ir prie gyvenimo šioje šalyje apsipratau. Ar grįšiu į Lietuvą? Turbūt taip. Bet kada - nežinau. Manau, kad negreit. Nežinia, kaip ir kokiu staigumu pasisuks gyvenimo ratas.
Grįžtu prie knygos. Pridėsiu keletą citatų iš knygos, su kuriomis mano nuomonė beatodairiškai sutampa. :)

"Kalbos mokėjimas svetimumo neišsklaido, bet savijautą pagerina". (psl. 84)

"Čia atvykus nuo pat pirmos dienos akivaizdus tampa vienas dalykas - tu nesi niekieno rūpestis. Šalis, iš kurios išvykai - už nugaros. Šalis, į kurią atvykai - kas jai darbo?" (psl. 16)

"Mano asmeninės patirties padiktuota išvada, nebūtinai teisinga ir nepagrįsta jokiais moksliniais argumentais, sociologiniais tyrimais ir mąstytojų išvedžiojimais, skambėtų taip: kad kultūrų įvairovę priimtum kaip vertybę, nuo jos gyventi reikia atokiai". (psl. 127)


Komentarai

  1. Bet dažniausiai siuntos į Londoną tikrai būna supakuotos turginėse tašėse. Kaip siuntai tai šios tašės tinka, bet keliavimui, tai tikrai atrodo keistai.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto