Šventinė vienatvė

Turbūt jau baigiu išžiūrėti visus kalėdinius filmus :D. Netgi siaubo filmus, susijusius su Kalėdomis. :D Iš visų kalėdinių, mažiau žinomesnių, didėlesnį įspūdį paliko (na, gerai... tikrai nemenką :)) 'Holiday in Handcuffs' su Melissa Joan Hart - raganaite Sabrina. :) Minkštas, romantiškas filmas, išskirtinai merginų auditorijai, su daug daug kalėdinių dekoracijų. :) 7/10. Žiūrėčiau dar kartą. :) Bet aš čia ne apie tai. :) Aš apie... Kalėdinę vienatvę. Kuo arčiau šventės, tuo labiau artinasi suvokimas, kad per šventes būsiu viena. (Va čia ir tampa kūnu pasakymas, jog darbas su vakariene, šventine nuotaika ir apkabinimais namuose, kai grįši, nelauks :).) Daug mūsų, vienišų ar vienų, sutinka šventes. Mano mama, pavyzdžiui. Aš šiemet. Dar kai kas, kas, pavyzdžiui, neseniai atvyko užkariauti plačiųjų Londono vandenynų. :) O ir daug kas Name pasikeitė. Neseniai, prieš pat šventes, grįžo į Ukrainą mano kaimynas. Labai netikėtai. Pabeldė vieną vakarą į mano duris, apsikabino, padėkojo už viską, suvirpino balsą, pasakęs "Būk laiminga", ir uždarė duris. Jis buvo Name vyriausias. Visada jis sakydavo kalėdinio stalo kalbą. Jis pirmasis dėdavosi ir kitiem dėdavo kalėdinį maistą į lėkštes. Netektį jaučiu. Nekenčiu išsiskyrimų. Kaip gyvas priekaištas vaikšto po daro teritoriją žmogus, su kuriuo vis tik nelemta sutikti Kalėdų. Ar bet kokių kitokių dienų. Gyvas priekaištas, vis dar pastuksenantis į mano širdį savo: "Mano Kalėdos bus vienišos". Nekenčiu išsiskyrimų. Mano draugės ir draugai išsilaksto kas kur. Na, kvietė šventinių pietų viena pažįstama, bet situacija tokia, kad tikrai geriau jau būti namie vienai, negu tarp visiškai nepažįstamų ir dar jaustis lyg lįstum į kažkieno kito asmeninę, šeimos šventę. Tikrai kai kurie benamiai sutiksi šventes vieni. O jie net kalėdinių atviručių negauna... Kai žiūri iš "kai kam dar blogiau" perspektyvos, tada taip, nuotaika pasitaiso. :D
Ir šitas šventes išgyvensiu. :) Esu laiminga, kad ir kaip bebambėčiau, gaunu šiltus kalėdinius sveikinimus, dovanas, esu kažkam reikalinga. Nėra blogai. Tokio gyvenimo stabilumo ilgai siekiau. Tad... stengsiuos nevaryti Dievo į medį. :) Tačiau viena tikrai aišku - geriausia Kalėdų dovana man būtų... artumas. Ačiū Viešpačiui - Jo artumą labai vertinu, tačiau šiuokart norėtųsi ko nors fiziškai realaus, kurį galėčiau apkabinti, pavadinti šeima ir pasidalinti malda.
Viskas, Mamyt! Kitas Kalėdas Tu būsi pas mane! Ir nepriimsiu jokių Tavo atsikalbinėjimų! Ferma mūsų neprapuls, sulauks Tavęs! :D

Branginkime ir vertinkime tuos, kurie dabar, šią akimirką, yra šalia. Nes, vaje vaje... Niekad negalvojau, jog tai išties taip stipriai pajausiu... Nes niekad nežinai, kada jų nebus šalia.

Ech, pavydžiu visiem  medikam, policininkam, gaisrininkam etc. budintiem šventinėmis dienomis. :D

O Kalifornijoje dabar pats citrusinių vaisių derlius! :) Va, kokios egzotiškos Kalėdos gali kai kam būti. :)