Iš rašytojų giminės - Karin Alvtegen

Švedų rašytoja Karin Alvtegen dažnai nukenčia pavadinama kitu - Karen - vardu :), tačiau tai niekis, palyginus su tuo, kad ji nuolat ir turbūt jau visada liks lyginama su savo teta - žymiaja vaikų literatūros atstove Astrida Lindgren. Nors Karin nė nebando nuginčyti savo giminystės ryšio su Astrida Lindgren ir kažkur minėjo, kad netgi didžiuojasi, jog jos rašytojos talentas lyginamas su Lindgren kūrybos talentu, tačiau ar tikrai džiugu visąlaik būti tarytum kažkieno šešėlyje? Tačiau Karin Alvtegen neturėtų būti niekieno šešėlyje - ji iš tiesų gabi rašymui, o jos detektyviniai romanai nė kiek nepanašūs į istorijas, skirtas vaikų auditorijai.
Mano viena patikima knygų pardavėja, prisidengdama šūkiu "du už vieno kainą", įsiūlė man šios man dar negirdėtos rašytojos dvi knygas - "Gėda" bei "Išdavystė". :) "Gėda" tapo pirmąja šiais metais mano perskaityta knyga. :) Tuo tikrai džiaugiuosi. :) Jei pirmoji metų literatūra - gera literatūra, tai mano optimizmo neprarandatis protas sako, kad visi metai bus labai puikūs su tinkamomis knygomis. :D
Kadangi "Gėdą" palikau Lietuvoje (:D), negaliu iš šios knygos nieko pacituoti, bet viliuosi, kad jei kas norės skaityti, patikės mano šventu žodžiu, kad ją skaityti verta. :) Tai istorija apie dvi moteris ir jų keistus gyvenimus. Apie tai, kaip iš aukštai puolama į žemutinį aukštą ir kaip iš žemiausios duobės galima išlipti. "Kai turi viską, trūksta tik... gyvenimo" - rašoma ant knygos viršelio. Moterų istorijos buvo intriguojančios, norėjosi kuo greičiau versti puslapį po puslapio, kad tos istorijos su savo personažėmis niekur nepabėgtų. :) Beje, viena gyvenimo istorija yra apie moterį, kuri turi didžiulį antsvorį. Mane nustebino šis personažės išorinis, darantis įtaką viduj, bruožas todėl, kad tai antrasis atvejis grožinėje literatūroje, kai iškeliama nutukimo problema Švedijoje viešumon. Pirmą kartą su tuo susidūriau Stiego Larssono "Mergina su drakono tatuiruote". Taip, Amerika, Anglija - didžiulės nutukimo problemos. Bet Švedija? Tikrai buvau nustebinta. Gal kas ir sakysite, kad nėr čia ko viską, kas rašoma, už gryną pinigą priimti, bet, manau, visa rūpyba nutukimo atveju taip įtaigiai aprašoma vien dėl to ir, beje, abiejose knygose beveik paraleliai, jog ši problema Švedijos karalystėje tikrai aktuali.
"Išdavystė". Ot, tricky knyga! :P Kone visą knygos skaitymo laiką galvojau, kad visai dėl kitos priežasties ta istorija tokia išdavikiška! Išdavystė gali turėti daugelį veidų. Ir išdavystė būna skaudi netgi didžiausiam niekšui. Nėra tik vieno išdavystės, kaip dvasinės būsenos, kriterijaus ar apibūdinimo. Tai istorija apie moterį, kuri skaudžiai sužino, jog jos vyras jai neištikimas su jų sūnaus darželio auklėtoja. Visas pasaulis pradeda slysti iš po kojų. Ji vyrui atkeršyja praleisdama naktį su jaunu vaikinu Junu. O, kaip šis vardas įstrigs visiems knygos skaitytojams!.. :D Kerštas gali suteikti satisfakciją kuriam laikui, bet iš esmės jo šaknys yra griovimas, tad summa summarum - kerštas nieko gero neduoda niekam. Tiesa, knygoje tai neakcentuojama (ačiū už tai). Kadangi "Išdavystė" yra detektyvas su šiurpiais siurprizais, visas dėmesys kreipiamas būtent į mįslingąją fabulos pusę. Manau, kad abi skaitytos knygos yra labai moteriškos (nors turėtų patikti ir detektyvų mylėtojAMS). :) Tai nėra blogai. Šilti šiurpuliai nėra blogai. :D Kai šiurpią ir painią istoriją rašo moteris, kai ji atiduoda tą savo moterišką ir motinišką šilumą kūriniui, kai, rodos, skaitytojas yra giliai įklampinamas į šviesos ir ramybės liūną, BAM! Visa tai atimama. Ir būtent dėl to šilumos ir saugumo, nes su personažais susigyvenama it su geriausiais kaimynais, praradimo detektyvinis romanas ir tampa tokiu, dėl kurio galima nusigraužti iš įtampos ir spėliojimo "kaip čia bus?" nagus. :)
Truputėlis vaizduotę jaudrinančios citatos: "Šį kartą jis įžengė tiesiai į jų sklypą, stabtelėdamas prie kiekvieno tamsaus lango, ėjo aplink visą namą. Jos niekur nematė. Pagaliau užėjo už namo, čia pro didžiulį langą priešais altanos duris švietė lempa. Jis sustojo pievelėje, nenorėjo eiti per arti, nenorėjo rizikuoti, kad jį pamatytų. Dar ne. Kol kas ji nepasiruošusi." (psl. 153)

Žmogaus protas yra labai, išties, labai sudėtingas mechanizmas ir niekada nežinosi, kada kokiai personai ar net tau pačiam iškris koks sraigtelis...