Sibiro baletas

Kam perskaičius pavadinimą dabar prieš akis kyla nelaimingi, perbalę, truputėlį išsigandę Sibiro tremtinių veidai, užfiksuoti senutėlėse nuotraukose, tai papurtykite galvas ir iškedenkite tokias mintis lauk, nes šiame įraše kalbėsiu apie dabartinį – Nacionalinį Sibiro baletą. :)
Perskaičius reklamą apie atvykstantį „National Ballet of Russia and Orchestra of Siberia“ su P. Čaikovskio „Spragtuku“, pradėjau spirgėti kartu su keliomis savo bendradarbėmis: „Rusų baletas!.. „Spragtukas“!“ Mane dar stipriai veikė sentimentai, nes „Spragtukas“ – pirmasis mano matytas baletas, o pirmasis CD, kurį nusipirkau, buvo P. Čaikovskio muzika baletams. Nedvejojau, pirkau bilietą ir, dar likus dviem savaitėm iki renginio, jau plojau rankomis.
Kai atvykom į New Wimbledon Theatre, iškart turėjau suprasti, kad kažkas čia ne to. Visų pirma, teatras neturėjo rūbinės! Sėdėjom su paltais, kas, mačiau, kailinius ant kelių laikėsi. Antra, į salę buvo galima atsinešti čipsų, alaus ar dar ko stipresnio ar tiesiog gazuotesnio, pvz., Colos. Buvau apakus lyg kokia išlepinta poniutė, kuri atsidūrė varguolių baliuje. Esu absoliučiai konservatyvi spektaklio, operetės, operos, simfoninio orkestro ir baleto atveju – čia ne kino salė, kurioje viskas leidžiama. Teatras – šventa vieta. Tad susikiškit tuos savo visus sumuštinius, alų ir Coca Colas į vieną vietą ir man kad nė mur mur veiksmo metu! (Apsidžiaugtų dabar Stanislavskis ir Miltinis, jei būtų gyvi, kad dar yra ištikimų jų idėjų šalininkų). Žinoma, ir mur mur, ir trakšt trakšt, ir siurbt siurbt buvo.
Pats baletas? Geras. Lyginant su Lietuvos statytu „Spragtuku“ dekoracijos gražesnės, kažkaip geriau paruoštos. Abiejų valstybių choreografiją ir šokėjus giriu vienodai. Dar patiko, kad prie kiekvienos kėdės buvo žiūronai – įmeti svarą ir gali juos pasiimti (įdomu, ar kas nors išsinešė nors vieną žiūronų porą į namus?) Ir Čaikovskis genialiai skambėjo Sibiro orkestrantų rankose. Išskyrus porą vietų, kai kažkoks varinis pučiamasis neišspaudė natų iki galo ir per „Snaigių šokį“ buvo paleistas sintezatorius. Aš kraupau, o va viena mano bendradarbė pasisuko į mane ir sušnibždėjo: „O! Kaip man patinka ši muzikos vieta!” Žodžiu, dėl skonio nesiginčijama. Balete buvo panaudoti keli magijos triukai, kas taip pat paliko teigiamą įspūdį. Smagus, gražus, jaukus, kultūrinis vakaras, kuris pasibaigęs pribaigė ir mane. Po baleto paėmiau pavartyti vienos bendradarbės brošiūrą apie ką tik matytą „Spragtuką“, o ten baltu ant mėlyno parašyta: BALLET AND ORCHESTRA OF SIBERIA. Tai, prašau, sakykit, kodėl klaidinat žmones skelbdami, kad baletas iš Rusijos ir dar nacionalinis, tik orkestras draugystės vardan pasiskolintas iš Sibiro? Kita vertus, pvz., koks Sankt Peterburgo ar Maskvos baletas į tokį teatrą nevažiuotų, o ir kainos bent jau dėl duoklės prestižui turėtų kaip reikiant kandžiotis...