Kada prasideda ir baigiasi aklumas?


José Saramago (g. 1922 m.) – portugalų rašytojas, poetas, dramaturgas, eseistas – žodžiu, literatas „kaip reikiant“ :), 1998 m. už savo romaną „Aklumas“ pelnęs „Nobelį“.
Ilgai jūsų nekankinsiu, iškart pasakysiu, kad visai patiko šį romaną skaityti. :) Rašytojo kalba gan neįprasta – jo stilius neturi jokių kitų skyrybos ženklų, apart tašką ir kablelį. Knygos antrajame viršelyje buvo gąsdinama, kad tai gali sudaryti keblumų skaitant, tačiau tų keblumų bent jau aš išvengiau. :) Visai įdomu skaityti būtent taip parašytą kūrinį. Tiesa, nežinau, ar nepabostų skaityti taip sukurptą kokį trečią Saramago romaną. Rašytojas, jei tikėsime pateikta informacija :), „kiekviename romane <...> pasitelkia kokią nors fantastinę prielaidą, alegorine forma perteikia istorinius arba šių dienų įvykius“. „Aklumas“ „sukonstruotas“ tuo pačiu principu: kažkuriam dideliame Europos mieste prasideda masinis aklumas, kaip kokia užkrečiama liga, nesirenkanti aukų pagal jų nuopelnus. Aklumo epidemija yra tik priežastis įvairaus plauko akluosius rašytojui uždaryti į vieną patalpą (neveikianti psichiatrijos ligoninė) ir paleisti juos gyventi pagal žvėriškumo įstatymus. Kiek ilgai žmogiška būtybė gali išlikti ori, garbinga, sąžininga, principinga, kai tiesiogine to žodžio prasme vaikšto srutomis, gyvena su blakėmis, utėlėmis ir blusomis? Kaip gyventi, kai bijai dėl savo gyvybės ir iš likimo brolių pusės, ir iš tave prižiūrinčių kareivių. Kaip gyventi išėjus į aklą laisvę?
Didelis vaidmuo tenka apakusio gydytojo oftalmologo (kokia likimo ironija!) žmonai, kuri turbūt vienintelė mieste, o gal ir visoje šalyje turi regėjimą. Ar nesunkiau matančiam žmogui, negu visai aklam, gyventi tokiame dvokiančiame, purviname pasaulyje ir matyti pačią bjauriausią žmonijos pusę? Saramago, naratorių pasitelkęs kaip visa iš šalies stebintį asmenį, sukūrė tikrai stiprų moters paveikslą.
Rašytojas turi talentą aprašyti itin nemalonias situacijas įtaigiai ir sklandžiai, pvz., prievartavimo scenas. Ir atrodo, kad nė vieno žiauraus momento negalima išmesti iš teksto, nes jis būtinas, kad iki galo suvoktum, kas laukia apakusių žmonių, kažkieno žiauria užgaida pasmerktų gyventi pasaulyje, sukurtame regintiems.
„Aklumas“ baigiasi praregėjimu. Tačiau gydytojo žmona (nė vienas personažas knygoje neturi vardo) perteikia masinės aklumo epidemijos esmę žodžiais: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato“ (psl. 271) .
Vis tik, jei būčiau žalioje jaunystėje – paauglystėje – kuomet tik pradėčiau atrasti nuostabių ir vertų dėmesio knygų pasaulį, manau, šis romanas padarytų kur kas didesnį įspūdį. Ir kažin, ar žiūrėsiu pagal knygą pastatytą filmą. Netikiu, kad juosta pranoktų knygą, ar prie jos nors kiek priartėti. Neįmanoma tinkamai vizualiai pavaizduoti žiaurumo kupinų scenų. Vadinasi, filmas iškart „pasmerktas“ būti labai nudailintu, o tai neperteiktų teksto gyvumo ir tikroviškumo.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Princo dienoraštis. Jokio kontakto

Lėktuvai vietoj žvaigždžių