Gaisras, kuris gali nepaliesti arba... uždegti


Pasidalinsiu nuomone apie ką tik perskaitytą rašytojos (grafomanės :)) Sandros Bernotaitės novelių rinkinį "Gaisras". Tačiau prieš tai, noriu įmesti nuorodą į menininkės nuomonę ir atliktą mažytį tyrimą apie magiškąjį realizmą. :) Labai patiko. Tiems, kas vis dar spėlioja, kas tas magiškasis realizmas ir - išvis! - su kuo jis valgomas? :), paskaityti būtina. :) Praktiškai visas mano bakalauro darbas sutalpintas keliais sakiniais. :D Ir, aišku, kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę apie magiškąjį realizmą. :) Jeigu ką, aš nepriklausau Sandros Bernotaitės bendraminčių grupei šiuo klausimu. :D P. S. Likau sužavėta įrašo paveikslėliu - Frida Kahlo + Calvin Klein. :D
Taigis, apie "Gaisrą" (2010, LRS). :) Tikėjausi iš rinkinio daugiau, o tai, aišku, ir pakišo koją. Man patinka rašytojos aštrus, analitinis protas, tad kažkokio ryškesnio aštrumo tikėjausi rasti ir tekstuose, o įspūdį susidariau tokį, jog bandyta kabinti giliau bei daugiau, tačiau, palietus pirmas gilesnes natas, staiga viskas nutrūksta, išplaukia, išsisklaido. Ir su kritikais nesutinku, kad vieni stipriausių knygos kūrinių - "Gaisras" ir "Siūlės". Mūsų nuomonės tik dėl "Žuvies" sutinka. :) S. Bernotaitės kūriniai tapybiški, lengvai užkabina skaitytojo akį. Nors čia ir neploju katučių dėl "Gaisro", tačiau vis tiek laukiu pasirodant S. Bernotaitės kitos knygos, šįkart - romano. :D Ar verta "Gaisrą" skaityti? O kaip gi?! :) Vien tam, kad turėtumėt savo nuomonę ir galbūt atrastumėte lietuvių rašytoją, kurios tekstų lauktumėt su dideliu užsidegimu. :) Juolab, kad knyga skaitosi greitai ir lengvai.

Foto ir man bei mano aplinkai vis dar svarbios temos interviu ištrauka, kurią čia tuoj įdėsiu :), iš www.bernardinai.lt 


 Na ir šiek tiek apie Lietuvos aktualijas. Kas Jus paskatino išvykti iš Lietuvos? Ką manote apie masinę jaunų talentingų žmonių emigraciją? Ar tikrai svetur taip jau gerai? O gal visgi yra ir kažkokių minusų?

Išvykau iš Lietuvos, nes turėjau pas ką vykti – Australijoje gyvena ir sėkmingai dirba mano mylimas žmogus. Niekur nepabėgau, ir niekas manęs neišvijo. Tiesą sakant, iki šiol taip ir dirbu ten, kur dirbusi – Lietuvoje. Tik fiziškai esu Melburne ir esu visaip kaip aprūpinta. Labiausiai vertinu čionykštę knygų gausą ir darbingą vienatvę.
Talentingi žmonės nebėga, juos tiesiog patraukia ten, kur gali įgyvendinti savo talentą. Ir tai yra teisingas pasirinkimas.
Žinoma, priklauso nuo profesijos. Kaip rašytojai man yra naudinga dirbti toli nuo Lietuvos. Iš toli viskas matosi ryškiau. Daug kas nebeatrodo „savaime suprantama“. Tik būtina dažnai grįžti ir pagyventi savojoje aplinkoje. Tikiuosi, honorarų ir premijų man pakaks pragyvenimui bent viešnagių metu...
Kas būtų, jei talentingi žmonės „aukotųsi“ Tėvynės labui ir niekur nevažiuotų? Tai būtų labdara, kurios jie negali sau leisti. Kaip sykį patarė vienas kolega: labdara gali užsiimti tik turtingi žmonės. Taigi kai tie jauni žmonės praturtės (turiu omenyje ne tik fizinius turtus), jie grįš ir dovanos. Tai laimė, kad mūsų šalies laisvė padovanojo ir laisvę išvažiuoti, tobulėti ten, kur geresnės sąlygos.
Svetur nėra „taip jau gerai“. Yra visaip. Jei atvyksti kaip svečias, visi tau šypsosi ir demonstratyviai didžiuojasi savo šalimi. Kai atvyksti kaip konkurentas – šypsosi kitaip. Kai esi gyventojas, imigrantas, matai daugiau ir gilesnių šalies pjūvių. Kiekviena tauta turi savo problemų, savo ne tik didingą, bet kartais ir gėdingą praeitį. Netgi besidžiaugiant nuostabiomis gamtos sąlygomis, tenka pastebėti, kad per daug saulės sukelia odos vėžį; jei mažai lyja, tai didelis gaisringumas; jei daug egzotiškų gyvūnų, tai būtinai keli yra pasiruošę tave nunuodyti ar sudraskyti; kur kalnai, ten ir žemės drebėjimai ir t. t. Visgi tokiam į depresiją linkusiam žmogui, kaip aš, saulė yra geriau nei lietus.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto