Nekaimietė
Gal ir esu kaimas. Gal ir gyvenau mieste bendru populiacijos mentalitetu, o ir dydžiu primenančiame kaimą, bet aš niekada nesu turėjusi kaimo, į kurį važiuočiau leisti vasaros atostogų, niekada nesu kasusi neišmatuojamų laukų bulvių ir nesu melžusi karvės. Pastaruoju metu vis papuolu po peiliu tiem lietuviam, kurie kilę iš kaimo arba bent jau turėję močiutę, gyvenusią vienkiemy. Ir, kaip suprantu, žvelgiant iš jų pozicijų, esu baltarankė augusi šiltnamyje! Neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie pritariamai linkčiotų galvomis ir šypsotųsi į ūsą, bet būtų ir tokių, kurie puikiai žino, kaip ir kiek aš dirbu, ką aukoju ir ką per darbą gaunu. Ir nebūtina lįsti į tvartą ir mėžti mėšlą, kad rankos taptų garbingai pajuodusios! Aš savęs baltaranke nelaikau. Tad kodėl turėčiau jaustis kalta, kad mano seneliai kaime negyveno, o giminaičiai visi - miesčionys?! Kodėl turėčiau jaustis kalta, kad negrėbiau lankose šieno, nelesinau vištų ir nemelžiau ožkos? Ar kad nedalyvavau kiaulės skerstuvėse? Gerai, jauskit jūs tą nostalgiją savo vaikystei, jaunystei, savo gimtajai vietai, savam kaimui, bet aš nesu blogesnė tik todėl, kad esu asfalto vaikas! Duokit teisę ir man būti laiminga su savo prisiminimais, su savo praeitimi.
Žodžiai "miestietis", "miesčionis" kažkodėl vis dar skamba kaip "pasipūtimo" sinonimai. Taip, valstiečių dėka mūsų tauta išsaugojo kalbą, bet nereikia pamiršti, kad miesto gyventojai nešė į moklsą, kultūrą ir apskritai švietimą didelį indelį! Taip kad visur yra savi pliusai, savi minusai. Pripažįstu - aš taip pat esu kokia ketvirta karta nuo žagrės - beveik visų mūsų šaknys nusileidžia į kaimo dirvą. Bet aš esu miestietė ir taip pat tuo didžiuojuosi, kaip kad kai kurie - jog jie iš kaimo.
Vis dar galąsite peilius mano skūrai? :D Nujaučiu, kad taip. :)
aha man irgi sunku suprasti kaip galima neturėti kaimo ir kaip anksčiau pavydėdavau tiems vaikams kuriems nereikėdavo nori/ nenori kasti tų didelių bulvių laukų ir ravėti ilgiausių lysvių nuo anksčiausio ryto iki sutemų (pas mus vadindavosi: "einam normų ravėti"), rauti burokų geliant ankstyvam rudeniniam šalčiui ir griebti saulei kepinant šieną ir krauti jį iki nugriuvimo, tik smagu būdavo nuvargusiems šienuotiems visiems bėgti prie ežero turkštis nakty mėnulio šviesoje, per dieną įšilusiam už orą šiltesniam vandeny.. :)
AtsakytiPanaikintio! kaip norėdavau kad ir mane parvežtų į miestą kur likdavo draugai neturintys kaimo, bet - smagu būdavo likti kitam kaime kur krūvos pusbrolių ir pusseserių dūkdavo :DDD o! kaip nuvargdavom kai miškuose dienų dienomis tekdavo rinkti uogas: mėlynes, avietes - taip nuo ryto iki vakaro, pietums kremtant sumuštinius visiškai mėlynuotom rankom :D užtat žemuoges ir paromis rinkčiau - dėl skonio :DDD
o dabar faina prisiminus tokią darbingą, vargingą, atsakingą ir kartu žaismingą vaikystę :))))
viskas reiatyvu, svarbu iš kokio kampo žvelgsi. bet taip: kaimas ne visiems būtinas nes yra ką ir mieste veikti. bet yra žmonių kuriuos kaimas (tiksliau gamta, erdvė) augina suteikia gyvenimo pojūtį, kuriems kaimas stuburą augino.
bet gi jau mažoka tokių tikrų kaimų ir blogai kad kaimas tokį blogą atspalvį beturi.
Aciu uz komentara :). As ir nesakau, kad tureti kaima yra blogai - gink Dieve! :) Tiesiog nieko nepadarysi kartais - neturi to kaimo ir viskas. :) Tavo prisiminimai grazus, bet mano irgi :). Tik tiek, kad miescioniski :D.
AtsakytiPanaikintiIšvada - svarbiausia, kad smagu atsimint tuos laikus, nesvarbu, kur jie praleisti ;)
AtsakytiPanaikintiP.S. be galo gražus paveiksliukas, ir apskritai visi, pridedami prie įrašų ;).
fank ju, Ruta. :) Gaila, ne juos (na, isskyrus viena) as kuriau :P
AtsakytiPanaikintiIr Sigita, man kaimas neturi blogo ispudzio! Man jis jokio ispudzio neturi :D. Mano gyvenime jis tiesiog neegzistavo. O kitiem... Nu bent jau tiem lietuviam, su kuriais susiduriu, kaimas tikrai netamsiomis spalvomis taposi. :) Jiems miestas - nereikalingas isradimas :D.
AtsakytiPanaikinti