Traumuotojai


Rodos, suaugusiam žmogui mažiausiai turėtų rūpėti, ką apie jį tauškia pasaulis. :) Bet gal mes vis tik širdy visada liksime vaikais? Tad ir bet kokia kritika smogia į paširdžius (mažiau ar daugiau). Jei mes kažkokios socialinės grupės dalis, pvz., kieno nors kaimynai, vadinasi, negalim būti absoliučiai atsiriboję nuo išorinių jungčių. Ir, rodos, suaugusiam žmogui mažiausiai turėtų rūpėti iš piršto laužta kritika - juk čia ne mokykla, kai bendraamžiai ar vyresniokai pabajariuodavo: "Turi seserį? Ar ji tokia pati negraži kaip tu?", o tu imdavai ir patikėdavai besąlygiškai klausime užslėptu teiginiu. :) Aš esu iš tų, kuri viską ima į širdį, tik mano ūgtelėjimas reiškiasi tuo, kad už gryną pinigą dabar visko nebepriimu, klausausi tik tų nuomonės, kurie, mano pačios asmeniniu sprendimu tam tikru klausimu yra autoritetai ir širdžiai leidžiu įsiskaudinti, kai visiškai VISIŠKAI nesuprantu, kaip žmogus šitaip gali pasakyti apie kitą žmogų ar jaustis vienvaldžiu Kosmoso valdovu? Taip sakant... Nesuprantu nesupratingų! :) Net jei ir išsilavinęs individas, net jei ir bendrai paėmus geras, kurio asmenyje galima rasti ir kitų neabejotinai teigiamų savybių, man krenta žemiau jūros lygio, jei drįsta traumuoti kitą žmogų tokiais pareiškimais kaip: "tu nemoki siurbti, aš moku", "tu netaip gamini, aš tave pamokysiu", "tavo darbas - ne darbas, o vat mano... Nepadirbtum", "Viskas tavyje gerai, tik va tie plaukai (akys, nosis, oda, svoris, etc.), "Ne, čia ne muzika, kurią klausais", (11 val. Namuose dirbi kompiuteriu) atskrieja priekaištas: "Kiek galima miegoti?" Labiausiai "žavi", kai pradedama žaisti "tavo karta - mano karta": "va, mūsų laikais, tai žmonės kitokie buvo" arba "tai jūs dabar viską turite, o kai aš augau, tai nebuvo to ano ir šito". Ir jei va tokius pareiškimus girdi po nesuskaičiuojamą kartų per dieną ir vis tiek, ką bepadarytum būsi niekam tikęs, tada, taip, žmogau, sveikinu! Gauni Didžiojo Traumuotojo Gyvenimo apdovanojimą. Ale kaip tau pasisekė, kad esi tobuliausias planetoje! Aš tai tokios naštos nenorėčiau...

Komentarai

  1. Labai labai sutinku :) žinok, šiandien kaip tik ta tema galvojau, susšaukė mūsų mintys :) ir kaip deja dažnai tenka tas frazes girdėt "va mūsų laikais" arba " pvz. Jonukas jautą ir tą turi, o tu...". Ir kaip žmonės nesupranta, kad šitokios frazės gali įvaryt žmogui kompleką visam gyvenimui??? Paskui stebisi, iš kur atsiranda bejausmiai padarai, kuriem svarbiausia kuo daugiau šlamančių turėt, prestižiškiausią darbą, "krūčiausią tačką" ir t.t....

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...