Tik prisiminimai


Pradėsiu nuo to, nuo ko neturėčiau pradėti - padejuosiu, kad nematau savo taip ilgai lauktos "Eurovizijos"... Mūsų tv netraukia to kanalo, kuris transliuoja "Euroviziją" DB, o internetas, nors ir sėkmingai surasta transliacija, stringa. Šitiek užstrigo, kad pamačiau tik kaip mūsiškiams "Inculto" ploja salė ir visi apimti euforijos (jėėėė!!!), o po to tik danų dainą išgirdau ir iš kelių žodžių ("wanna know wanna know wanna know") bei akordų supratau, kad tai - graži romantiška daina. Po to visiškai viskas pakibo, aš didžiai susinervinau (menkai mane guodžia mintis, kad viskas VĖLIAU internete vis tiek bus paskelbta) ir nusprendžiau ką nors bloge parašyti nervams apraminti :D. O tas "kas nors" yra nuomonė apie Galinos Dauguvietytės trečiąją (!) autobiografinę (!) knygą "Dialogai su savimi" (leidykla "Tyto Alba").
Manau, kad net autobiografines knygas rašyti turi būti nustatytas tam tikras amžiaus cenzas. Nesiginčyju, kuo vyresnis žmogus, tuo jis daugiau gali papasakoti, tuo labiau gali užburti savo istorijomis ir patirtimi. Bet gal rašyti knygos nereikėtų... Bent jau "Dialogų su savimi" atveju. Atrodo, kad Dauguvietytė, ši didi televizijos ir teatro persona, tikrai bendrauja tik su savimi. Bet jei knyga leidžiama, tai turbūt reiškia, kad norima bendrauti ir su skaitytojais? Būta knygoje įdomių vietų: man labai patiko ponios Galinos Vilnius. Ji jį matė visokį. Ir man patiko matyti Vilnių, per daugybę daugybę metų keitųsį savo formą ir spalvas, režisierės akimis. Vilnių ne taip stipriai jutau, kaip skaitydama Juditos Vaičiūnaitės poeziją ar Jurgio Kunčino "Tūlą", bet ir Galinos Dauguvietytės Vilnius patiko. :)
Patiko pamąstymai apie dabartinę televiziją, buvusios ir dabartinės televizijų sugretinimas.
Režisierė netgi visą skyrių, nors ir neilgą, skyrė jos ir Oskaro Koršunovo santykiui ("Kas ką apspjovė?"). Prisimenu, žiūrėjau "Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimus, kai G. Dauguvietytė teikė Boriso Dauguviečio auskarą O. Koršunovui. Neskani scena buvo. O. Koršunovas tą apdovanojimą porą kartų nesėkmingai kišo į kišenę, kol pataikė galų gale, kažką nerišliai pagrumuliavo, berods, kažką panašaus į "ačiū", bet nesu tikra, ir movė iš scenos. Ir koks baisus momentas pasirodė, kai G. Dauguvietytei, garbingo amžiaus žmogui, kažkas kitas padėjo nulipti nuo scenos. Ir, jei teisingai prisimenu, ponia Galina visą laiką laikė mikrofoną, kol Koršunovas marmaliavo. O. Siau. Be. Taigi šis atvejis ir aprašytas knygoje, kai garbioji televizininkė nevynioja žodžių į vatą ir deda garsųjį režisierių į šuns dienas. Nesistebiu. Vis tik gražu, kad moteris nesigaili, jog Dauguviečio auskaras atiteko būtent šiam scenos chuliganui. Nors ir Koršunovo "Hamletui" kliuvo. :D Beje, argumentuotai.
Dar knygoje man užkliuvo, jog Galina Dauguvietytė vienąkart teigia, jog labai mylėjusi tą ar aną vyrą. Po to jau teigia, kad nelabai. Teigia, kad beveik niekam aistros nejautusi, vėliau, kad jautusi būtent tam asmeniui, kuriam, pirma teigė, nejautusi. Tai kažkaip painu pasidaro sekti režisierės meilės atsiminimus. :)
Dauguvietytė labai gražų santykį turi su knygomis. Jos - ištikimiausios menininkės draugės. Taip gražiai apie literatūrą atsiliepti gali tik iš tiesų labai ją mylintis žmogus.
Per visą knygą eina trys veikėjai: Jurgis - trečiasis Dauguvietytės vyras, jos mama ir tėtis - režisierius Borisas Dauguvietis. Jurgiui šioje knygoje skiriama mažiausiai dėmesio ir labiausiai atskleidžiamas režisierės mamos gyvenimas, jos būdas, asmenybė. Įdomių ir naujų faktų sužinoma apie legendinį auskaruotąjį režisierių - Borisą Dauguvietį. Ar žinojote, pavyzdžiui, kad Dauguvietis buvo ne iš kelmo spirtas - sumeistravojo trim skirtingom moterim septynias dukras? :D Ir tik Elą Galiną, vienintelę, galima sakyti, pripažino. Įstrigo Dauguvietytės žodžiai, kad ji, kuo senyn - tuo labiau primena savo mamą. Nors nieko keisto tame neturėtų būti, - sako režisierė, - juk visi esame mamos ir tėčio vaikai. Iškart pagalvojau apie save. :) Labai įdomu, kokios savybės, susikaupusios iš mamos ir tėčio genofondo bei elgesio, užkonservuoto mano pasąmonėje, senatvėje man atsiskleis? :)
Puikioji "Dialogų su savimi" citata: "Niekam nieko nepavydžiu, tik pavydžiu gavusiems karališką - staigią mirtį. Deja, ne visiems likimas toks maloningas - nesimėto infarktais į kairę ir į dešinę". :D
Turbūt labiausiai knygoje patiko matyti Galinos Dauguvietytės sutiktus žmones ir tarpukario Lietuvą. Ir dar visai būčiau norėjusi susitikti aviną Jurkų. :) O pribloškė ta šalčiu dvelkianti scenos veteranės vienatvė. Pati televizininkė sako, kad myli savo vienatvę, kad ją prisijaukino, tačiau knygoje jaučiasi liūdesio gaidos. Aš nenorėčiau prisijaukinti liūdesio. Bet gal kartais tiesiog nelieka kitos išeities?..
Tad, pasvarsčiusi gerai, gal ir rašyčiau knygą būdama net 84-erių :D, ypač jei man padėtų kokia žurnalistė (G. Dauguvietytei padėjo Inga Liutkevičienė). Bet jei tai jau būtų mano trečia autobiografinė knyga, tai bent jau stengčiausi kažką toooookio pikantiško įmesti, kad dar ilgai mane skaičiusi Lietuva aikčiotų. :D
Vis tik pasilieku prie nuomonės, jei norima bendrauti su skaitančiąja publika, tai nereikėtų tų dialogų, nors ir su savimi, tačiau skirtų plačiajai auditorijai, monologizuoti.

Nuotrauka iš www.efoto.lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto