Princo dienoraštis. Aš Tave Stebiu!

Leiskite iškart pateisinti įrašo maniakišką pavadinimą. :) Galbūt šio dienoraščio serija bus labiau orientuota į dailiąją lytį, tačiau, tikiuosi, vaikinai irgi smagiai užmes akį ir gal net gaus naudos ;).
Mokslininkai jau senokai sėdi ramūs įrodę, kad vaiko sąmonėje 'tikro vyro' ar 'tikros moters' stereotipas susiformuoja iki trejų metų. Sukanka treji metai žmogui ir viskas - laiko atgal neatsuksi, sąmonės nepakeisi ir beliks laukti to savo įsivaizduojamo tikrojo princo ar tikrosios princesės... Taigi, kur link aš suku? Vaikystėje, jei jau padėdavau kuriam laikui savo plunksną ir imdavausi pieštukų, piešdavau princeses su pūstomis suknelėmis iki ausų ir labai blondiniškus princus. :) Aukštus, kūdus ir šviesiaplaukius. Mano pieštiniai karalaičiai visada turėdavo geltoną karūną ant galvos, kartais vėjyje plevėsuojantį apsiaustą, jokio žirgo, kardo ar šaunamojo ginklo. Taigi stovėdavo mano princas visas gražus ir laukdavo savo princesės, kol ji iš kito sąsiuvinio puslapio ateis su savo labai pūsta suknele.
Bėgo metai, aš kaip ir kiekviena heteroseksuali mergaitė susižavėdavau berniukais. O susižavėjimo objektų būdavo visokių išvaizdų asortimentas! :D Tik visai neseniai supratau, kad ypač susiviliodavau... TAIP TAIP! Aukštais, plonais ir... Blondinais!!! :o Visa laimė, kad mano simpatijos būdavo šviesiaplaukiai tik išore... :D Realiai svarstant - fenotipiškai aš ir tas aukštaūgis kūdena ne tik kad nederėtume, bet netgi būtume vaikščiojančios karikatūros. Bet juk akim į priešingą savo išvaizdos polių neįsakysi nežiūrėti! :D
Kai mano širdis po kančios laikotarpio jau vėl lyg ir tapo laisva, pažvelgiau į šią simpatijų situaciją blaiviomis akimis: jeigu lemta man susiporuoti, tai tikriausiai susiporuosiu su vizualiai man tinkančiu asmeniu, o daugiau ar mažiau aukštų, visada be išimties perkarusių ir daugiau ar mažiau šviesiaplaukių vyriškių kaip žavėjimosi objekto iš savo sąmonės vienaip ar kitaip neišstumsiu. Tad nusprendžiau su savo vaikystės vaiduokliais nekovoti, o tiesiog, laukiant savo tikrojo princo, pasyviai stebėti savo pieštinius karalaičius ir žavėtis. :D Net jei ir būtų šansas priburti nuolatiniu akių mirksėjimu savo pieštinį karalaitį, dar nereiškia, kad tarp mūsų būtų nors kas nors bendra. Tad, mano prince, būk mano dėmesio orbitoj, kol ir tu, ir aš laukiame savo antrųjų pusių. :)
Laukti potencialaus 'princo' titulo savininko ilgai neteko, nes į mano darbovietę vasaros praktikai atsikraustė toks žavus, aukštas, kūdas ir labai labai blondinas šveicaras :). Kuris, visa laimė, turi kitokią IQ spalvą negu plaukai. :D Tad visai natūraliai apsisprendžiau šį karalaitį STEBĖTI. :) O stebėjimu galbūt išmokti, kad geriausiai, jog pieštiniai tobuli princai, būna tiesiog velnioniškai puikūs draugai ar kolegos. Arba nei tas, nei tas. :D Žinoma, savo jaunajam kolegai esu tarytum ir skolinga atsiprašymą, jog už nugaros jam veikiu, nors būtent jis ir yra pagrindinis šio dienoraščio personažas, tačiau viliuosi, kad jis neišmoks lietuvių kalbos ir jo-mano dienoraščio taip ir neperskaitys. :D Dienoraštį be datų pateikiu pagal darbo dienas. :)
Pirmadienis. Kas tu? Ochoooo!!! Koks gražuuuus :)!!! Ne lietuvis, ne lenkas, ne anglas. Kas kas sakote? A! Tai aišku, kad šveicaras! Tik jie ir būna tokie blondinai! Jie ir skandinavai...
Antradienis. Užkalbinsiu jį. O jeigu ne taip supras? O jeigu jis mano viršininko sūnėnas ar kita kokia giminės rūšis? Jetus, koks tu mieeeelas! :)
Trečiadienis. Nematau jo. Gal praktiką baigė?
Ketvirtadienis. Kaktomuša susitinkam tualete. Viduje išraustu kaip burokas. Jis išorėje tikrai ne.
Penktadienį prasideda mano atostogos dviem savaitėm. Nematysiu savo princo DVI SAVAITES! Oh, well... :) Jeigu grįžus jo nebebus, lieka skandinavai... :D

Po atostogų karalaitį susitikau. :) Ir, supratusi, kad čia, AIŠKU likimas :D, pakalbinau. :P

Pirmadienis. Malonus bendrauti, nedurnas.
Antradienis. Ėėėėėė... Emmm... Labai atsiprašau, bet koks Jūsų vardas? Ir tu mano nežinai??? Rima. Labas. :)

Ir visą likusią savaitės dalį tiesiog gražūs 'hi', 'hello'...

Dabartinė darbo savaitė.
Pirmadienis. O jis rimtai kaip koks gaspadorius reikalus tvarko! Visas sandėlys dūzgia, mašinos be gedimų dirba! :o
Antradienis. Mano princas neteko trupučio princiškumo, nes išgirdau jį sakant 'fuck'. Bet vėl tą princiškumą greit atgavo, nes pastatė valgykloje ventiliatorių! :D
O rytoj ketinu jo dar visokių dalykų paklausinėti. :) Kad ir, pvz., iš kur jis tuos savo dailius rūbelius gauna. :D

Ech... Vasara.... :) Princų paieškoms ne tik pavasaris tinka. :D

Laukite tęsinio. :) Tikiuosi, kad laukiate... :D