Tikrai chaosas?

Nors iš mano darytų nuotraukų atrodytų, kad Sandro Veronesi "Ramus chaosas" - tai žvilgsnis į gyvenimą pro stiklinės dugną, nesiduokite apgaunami! :D Nieko panašaus. Ši knygos fotosesija buvo dėl to, kad parodyčiau, kaip puikiai laiką leidau su romanu. :) Sode, su vyno stikline, tarp žalumos ir nedailiai supjaustyto labai skanaus arbūzo. :) Jei jau užpavydėjote ir prisiminėt staiga, kad vis tik vasaros laiku gyvenat ir nėr čia ko niurzgėti dėl karščių, bei pasiryžote toliau tęsti atostogos su knyga rankose, net jei jos ir neoficialios :P, vėlgi neapsigaukite!!! Ši knyga nepriskirtina prie vasaros skaitinių. :D Aišku, kiekvienam savo, man tai - vasaros skaitinys, tačiau čia ne tas 'vasaros skaitinių' formatas, kai pasakojime daug išorinio veiksmo, meilės svaigulingos, lengvo juoko ar misterijos.
"Ramus chaosas" apie našlystę. Apie tuos dalykus, kurie nutinka, kai sulėtini savo skubėjimą. Apie vietą, kuri traukia skausmą. Nori ar nenori, tačiau, jei iškrenti iš visų dienotvarkių ribų, teks susitaikyti, kad būsi laikomas kone išminčiumi ir nuodėmklausiu. Tai istorija apie vyriškį, kuris po staigios draugės - žmonos mirties, įsikuria keletui mėnesių priešais dukters mokyklą ir stebi. Ir laukia. Laukia užplūsiančio liūdesio. Tokio pat staigaus, kaip ir jo Laros mirtis. Svarbiausia - būti šalia, kai dukra suvoks netektį. Galiausiai, Pjetrui Paladiniui viskas pasisuka kiek kitaip. Panašios istorijos pabaigos ir galima buvo tikėtis, tik paskutiniųjų puslapių pateikimo forma nustebino.
Nežinau, ar romane pajutau nors kokios formos chaosą. Žinoma, tam tikras chaosas, kai žmogus apsisprendžia neiti į darbą, o dienų dienas leisti priešais dukrelės klasės langus, tačiau tiek to ir chaoso. Dar chaosu galima laikyti Pjetro Paladinio darbe vykstančias permainas - didįjį susijungimą.
Nepatiko, kad romane visur ir nuolat kišamas tas 'ramus chaosas' - lyg pats skaitytojas nesusivoktų. Pirmuosiuose skyriuose man tik ir strigdavo 'ramaus chaoso' eilutės. :)
Knygos pliusai: sklandi kalba ir pasakojimas pradėtas tikrai gana absurdiškai juokinga situacija. Juokiausi nuoširdžiai garsiai. :) O gera pradžia, sakoma, pusė darbo ;). "Ramus chaosas" dar vertas pagyrimų jo autoriui - žurnalistui Sandro Veronesi. Jei tikėsime knygos paskutiniuoju viršeliu, autorius po skyrybų su žmona augina tris sūnus. Tad mane tikrai žavi, kaip jis sugeba perteikti mergaitės gyvenimą. Lyg pats augintų dukrytę.
Taigi, ar rekomenduočiau knygą? Taip. Bet pridėčiau: "Neperskaičus galima laisvai gyventi, perskaičius - nieko neprarasi, o kiek stipriai ką gausi - turbūt priklausys nuo to, kokias panašias knygas esi skaitęs".