TAI - gyvenimas, TAI - žmogus

Poezijos rinkinys "TAI" (leid. "Strofa") - pirmasis asmeninis kontaktas tarp manęs ir Czeslavo Miloszo (kadangi mano klaviatūra niekaip neišgauna l su brūkšneliu, pereisiu į pavardės ir vardo sulietuvinimą - Česlovas Milošas). Pirmasis nelabai asmeninis kontaktas buvo, kai su ekskursija lankiausi jo gimtinėje Šeteniuose (Kėdainių raj.). Jeigu literatas tikrai žvelgdamas nuo kalno į savąją Isą - Nevėžį - sukūrė "Isos slėnį", nieko keista, jei jam buvo paskirta Nobelio premija. Vieta ten - nepaprastai graži. Truputį magiška. :) Tik kurk ir gyvenk, mylėdamas visus pasaulio pavasarius, vasaras, rudenis ir žiemas!
Rinkinio eilėraščius vertė ir, mano galva, tikrai gerai išvertė Vyturys Jarutis. O taikliausi žodžiai apie Milošo kūrybą, manau, Algirdo Juliaus Greimo. Štai kaip kalbininkas apibūdina Česlovo Milošo eiles: "Cz. Miloszo poezija - tai kova su nusiminimu, tai priemonė jo išvengti". Tad fragmentiškai pateiksiu keletą citatų iš rinkinio "TAI", kad būtų galima be didelių kalbų pajusti Česlovo Milošo poezijos patiekalų "kvapą", nes skonis pajuntamas, žinoma, tik patiems skaitant. :)

Fragmentuotės įžanga: "Keistas, nesuvokiamas tasai gyvenimas! Tarytum būčiau grįžęs/ iš kokios ilgos kelionės ir mėginčiau prisiminti, kur buvęs,/ ką veikęs. Nelabai pavyksta, o sunkiausia - ten įžiūrėti save". (PO KELIONĖS, psl. 17)

Kad poetas iki pat dienų pabaigos buvo velnių prisiėdęs, aišku iš šių eilučių :D: "Mano ausys vis mažiau girdi, kas šnekama, mano akys silpsta,/ tačiau ir toliau lieka nepasotintos./ Regiu jų kojas po mini sijonėliais, kelnėmis ar besiplaikstančiais audeklais". (SĄŽININGAS SAVĘS VAIZDAVIMAS PRIE STIKLO VISKIO ORO UOSTE, SAKYKIME, MINEAPOLYJE, psl. 23)

O šitas man ypač linksmas :D : "Be perstojo mąstydavau, ką moterys turi ten po apačia:/ Slaptą įeigą žinių sodan" <...> "Jų geidė mano akys, godžios, godžios be galo,/ Pavadintos į komišką reginį,/ Kur filosofija ir gramatika,/ Poetika ir matematika,/ Logika ir retorika,/ Teologija ir hermeneutika,/ Taip pat visi kiti išminčių ir pranašų mokslai/ Susitelkė, kad sudėtų giesmių giesmę/ Apie neprijaukinamą pūkuotą žvėriūkštį". (VOYEUR, psl. 32) Štai jums ir braziliškojo "gerbėjas", brolyčiai ir sesytės :D!

Kai kuriuose eilraščiuose svarstomas ryšys tarp Dievo ir žmogaus, taip eilių autoriui išsiduodant, jog jis vis tik tikintis Dievą. Keliamas klausimas, kiek galima sugretinti savo asmeninę kančią su Jėzaus Kristaus kančia: "Išvaduok mane iš kalčių, tikrų ir prasimanytų,/ Neleisk abejoti, kad plušėjau Tavo garbei./ Mano agonijos valandą būk su manimi Savo kančia,/ Kuri neįstengia išgelbėt pasaulio nuo skausmo". (MALDA, psl. 89) "Koks būsiu Tu žinojai nuo pradžios./ Nuo kiekvieno gyvio pradžios./ Turėtų būti klaiki - šitokia nuovoka,/ kur viskas vienu metu/ yra, bus ir buvo". (ALKOHOLIKAS ŽENGIA PRO DANGAUS VARTUS, psl. 80)

Keletas eilėraščių skirta dailininkų darbams. Įžanginis "O!" iškart sufleruoja, kad eilėraštis dedikuojamas kokiam nors dailės kūriniui: Klimto, Rosos, Hopperio ir kt. ("O! GUSTAV KLIMT (1862-1918), JUDITA (DETALĖ)"). Keli eilėraščiai dedikuoti ar įkvėpti kitų poetų: Larkino, Lowello.

Man iki šiol begalinį įspūdį darantys eilėraščiai yra "APEIGOS" (psl. 82) ir "KO IŠMOKAU IŠ JEANNE'OS HERSCH?" (psl. 56)
O kaip abejojantys? Ar jie liudija,/ Kai tyli iš meilės Jo vardui?" ("APEIGOS")
"12. Kad mums nevalia, kol gyvi, pasiduoti širdgėlai dėl savo/ paklydimų ir nuodėmių, nes praeitis išlieka atvira ir tik/ vėlesni mūsų darbai pripildo ją prasmės". ("KO IŠMOKAU...") Patinka ir kiti vienuolika punktų, bet kažkodėl paskutinis, dvyliktas, atrodo kiečiausias :D.

Fragmentuotės pabaigai pats Milošas apie TAI: "Kadangi TAI reiškia akmeninę sieną, atsitrenki ir suvoki, kad/ melsk nemeldęs, o jos neįprašysi pasitraukti". (TAI, psl.8)

Užtai ir gyvename, kaip mokame ;).