Būkit žmonės - nesveikinkit

Tokios mintys mane apniko ir gana niūriai apniko, turiu konstatuoti, kai vėl, atėjus svarbiai šventei bandžiau surasti sveikinimo žodžius, pasitelkusi kompaktiškąjį internetą. Tikrai supergreitai google paieška išmetė sveikinimų mišką. Bet... Kuo toliau žiūrėjau, tuo liūdniau darėsi... Mano pažįstamui šiandien sukako 50 m. Gražus jubiliejus... Nereikia laukti natūralios žmonių reakcijos, kai pasakai, kad tau 50 (dauguma arba pradeda dainuoti "penkiasdešimt metų - tai visai mažai", arba linksmai "nusistebi": "O! Tai jau pusė kelio nueita"...), tereikia atsidaryti internetą ir visi sveikinimai plūsteli tau į akis: "nors metai ženklina plaukus...", "smilkiniuose įsirašė rūpesčių našta", "nenusimink, kad dienos bėga...", "į kiekvieno gyvenimą ateina ruduo..." ir t. t. ir pan. Negražų trumpinį parašysiu, bet parašysiu: WDF?????????!!!! Tai koks čia, atleiskite, sveikinimas? Kai nuolat žmogui primeni, kad jo dienos trumpėja, raukšlėtu veidu, kuriame kaip reikiant įsisėdo "ruduo", jis ar ji pradeda priminti šarpėjų, o jei dar nespėjai susivokti, kad jau "pusė gyvenimo kelio nueita", tai būtinai dabar susimąstyk! Ir būtinai prisimink tą sunkią naštą, esančią ant pečių, kuri balina tavo smilkinius... SIAUBAS! Lyg ir norėta nusiųsti gražią sms, pakilią, kupiną pagarbos, kad štai dar vienas šaunus gimtadienis ištiko šaunų žmogų... Bet kur tau! Praktiškai visuose sveikinimuose minimas senatvės kultas ir fizinės išraiškos neatitaisoma deformacija... Susirinkau savo žaislus ir dingau iš interneto... Nusiunčiau paprasčiausią sveikinimą, bet užtat iš širdies. Nes nenoriu nei pati galvoti, nei kad kiti galvotų, jog "metai skrenda it paukščiai". Noriu, kad niekas manęs, sulaukusios kad ir 40, nesveikintų jaunystės praradimo žodžiais. Ir noriu, kad tas žmogus, kuriam JAU (o siaube! Kaip jis išvis dar gyvas vaikšto???!!!) 50, jaustųsi energingas, jaunatviškas ir sugebėtų pasistatyti dar vieną namą. :) Net jei jam ir "ruduo", kaip 50-mečiui skirti sveikinimai teigia. :D