Užeik į mano Kambarį

Perskaičiau ir gailiuos, kad JAU perskaičiau Emmos Donoghue - šiųmetės MAN Booker Prize nominantės - knygą "the Room". Mieli mano skaitytojai! Aš apakusi! :) Kaip seniai skaičiau tokią gerą, ne į klasikos sąrašus (kol kas) įtrauktą knygą. Šiandieninių knygų nei temos, nei rašymo stilius paprastai nebestebina. Sakoma, kad Marquezas, įtvirtinęs magiškąjį realizmą, uždarė duris naujiems literatūriniams stiliams bei žanrams. :) Magiškasis realizmas - tai tarsi tas cheminis elementas, užpildęs savotišką literatūrinę Mendelejevo cheminių elementų lentelę. :) Tačiau E. Donoghue "Kambarys" mane sužavėjo ir pasakojimo stiliumi ir pačia istorijos idėja. "Kambarys" - knyga, įkvėpta realios istorijos, kai mergina, įkalinta savo paties tėvo (austro Josefo Fritzlo) rūsyje, prabūna tamsioje mažoje patalpoje 24-erius metus. Pati rašytoja sako, kad nors ši visus pašiurpinusi istorija ir įpūtė jai kūrybos vėjų, tačiau romanas nėra vien ši istorija. Tai knyga visoms ir visiems, patyrusiems ar suprantantiems, ką reiškia prievarta, įkalinimas, smurtas.
Penkiametis Jackas pasakoja apie jį supantį pasaulį: apie savo mamą (MA), su kuria gyvena Kambaryje, Velnią (Old Nick), kuris lanko mamą vakarais ir tada Jackas turi slėptis spintoje, gėlę, kuri vis tik numiršta, Lovą, Kilimėlį, Gyvatę, vis dar ilginamą iš kiaušinių lukštų... Berniukas ir jo mama visąlaik gyvena kambaryje. Maisto jiems atneša taip mamos ir vaiko nemėgstamas Velnias. Vienintelis daiktas, kuris riša Jacką ir jo mamą su išoriniu pasauliu yra televizorius. Tačiau Jackui, viskas, kas rodoma per televiziją, nėra tikra. Realus yra tik Kambarys, visa kita - televizijos išmonė. Tačiau vieną dieną mama atskleidžia Jackui, kad yra pasaulis ir už Kambario ribų. Vaikui tai sunku suvokti, jis nesupranta, kodėl mama nėra laiminga su juo čia - jų Kambaryje, kur taip smagu žaisti ir gyventi. Vis tik Jackas, norėdamas, kad mama būtų laiminga, ryžtasi labai drąsiam žingsniui, idant būtų įmanoma pabėgti iš Kambario į Visatą (Outerspace). Tačiau ištrūkus į ten, kur taip veržėsi mama, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Jackas turi adaptuotis prie žmonių, erdvės, daiktų. Mama skaudžiai suvokia, kad septyneri įkalinimo metai pakeitė daug ką, ji tų prarastų metų niekuo neužpildys, o ir ji pati nebebus tokia, kokia buvo prieš pagrobimą.
Rašytoja fantastiškai kalba vaiko lūpomis! Perteikti tokius subtilius vaiko psichologinius momentus tikrai reikia talento. Ir, mano galva, didelio.
Šiurpi istorija, kai net pagaugai praktiškai visą laiką su kedais lakstė po kūną :D. Ir, manau, kebli vertėjams, verč(s)iantiems ją į lietuvių kalbą - kai skaitai angliškai, pagauni vaiko žodyną, kuriame pasitaiko klaidų pvz.: I forgotted that (taisyklingai "forgotten"), I cutted ("cut") ir kt. O kaip adaptuoti lietuviškai, kad tas vaiko žodyno žavesys išliktų? Linkiu sėkmės vertėjams, nes šios knygos lietuvių kalba tikrai tikrai reikia.
Apie knygą šičia, o čia interviu su visais MAN Booker Prize nominantais. Tikrai įdomu. :)