Pabaigų meistras


Žinau, kad su Donatu Petrošiumi pirmąkart susidūriau universitete. Su jo poezija. :) Neprisimenu progos, renginio, bet tikrai prisimenu, kad jo keli eilėraščiai labai patiko. Viešint Lietuvoje nusipirkta Petrošiaus eilėraščių knyga "Aoristas" tik patvirtino, kad man poeto žodis ir artimas, ir savas, ir patinka. :) Donatas Petrošius gana žinomas literatų pasaulyje, žinau, kad kaip poetas gerbiamas. Bet, va, Aidui Marčėnui Rimvydas Stankevičius yra poeta nr. 1. :D O tik po to vieta užleidžiama Petrošiui.
"Aoristas" - antroji literato knyga (2009 m., Rašytojų sąjungos leid.). Eilėraščių rinkinys padalintas į septynis skyrius. Visi skyriai siužetiniai. Autorius apie aoristo terminą: "Iš istorinės gramatikos, vadinamosios "paukščių kalbos" studijų, atmintin įsirėžė graikiškas žodis "aoristas" (gr. "neapibrėžtas", "beribis"). Pasak dėstytojos, aoristas yra indoeuropiečių prokalbėje kadais vartota laiko kategorija, kuri mūsų kalboje neišliko. <...> Šiam poetiniam kartui susikūriau savo aoristą, kurio supaprastintas apibrėžimas skambėtų maždaug taip: visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada. Kodėl? Todėl, kad būtų neteisinga, jei viskas - lyg niekur nieko - imtų ir prapultų į nežinią. Todėl, kad nieko nėra, ko nebūtų." Va šitomis eilutėmis mano, kaip mylinčios gyvenimišką poetizuotą filosofiją skaitytojos, širdis ir buvo pavergta. :)
Jei nevisi, tai tikrai kokie 90 procentų D. Petrošiaus eilėraščių yra sklandūs, gyvenimiškai filosofiškai lengvi :). Lyg snigtų. Lyg snaigėm, lyg lietum, lyg saldainiais, lyg žiedais, lyg saule. Snigo ir snigo visa knyga. :) O paskutinis akcentas man bent jau visąlaik būdavo kūrinio pabaigos: "dabar kai nebespėju per vasarą apgyvendinti vasarnamio paleisti/ sužiedėjusį skerdienos sniegą iš šaldiklio nueiti/ į akmenų aukcioną iki Vyšniakalnio ir atgal su sunkia dovana/ savo meditacijų sodui žvyro krūvai prie slyvmedžių/ prie nerūšinės medienos kaladžių po langais kurių/ kaip tavęs nėra kuo pakeisti/ nieko nėra/ kuo pakeisti" ("Nėra kuo pakeisti", psl. 8). Suprantu tuos, kuriuos erzina skyrybos nebuvimas, ypač eilėse, tačiau tokiu atveju visada sakau: "tai - galimybė iš žodžių kakofonijos, jei jau nesiriša jums viskas į vientisą tekstą, susikurti, susiinterpretuoti savo istoriją". Režisierius Rimantas Gruodis į klausimą "Kaip manote, dokumentinis kinas gali ne tik kažką pasakyti, bet ir pakeisti?", atsakė: "Negali. Kaip ir poezijos eilutė. Jis nebent mąstymą pagilins, tam tikrų jausmų sukels, jei žmogus <...> bus jautrus". Taigi, bijoti neskyrybos ir, žodžių, išdėliotų, rodos, be tvarkos ir baisiausia! vis iš naujos eilutės, nereikia. :) Eilėraštis tam, kad gilintų, keltų, primintų.
Dar šiek tiek Petrošiaus pabaigų: "Ir verta nematyti pralaimėjimo prasmės/ Kol plazda vėjyje taviškis šalikas raudonas/ Į antrą vietą nukrenta Homeras ir Platonas/ Kažkas kol tu žaidi vis serga už tave tai tiek esmės" ("Paslaptis kam", psl. 52); "tu jau nebe naivus pėstininkas/ o visus savo teritorijų padalijimus/ pergyvenęs karalius nieko/ nepasimokęs iš visų/ tų užkulisinių žaidimų ir todėl/ laimingas kodėl esi laimingas/ nes nėra prasmės nebūti" ("Pergalingas ėjimas", psl. 68). Ir pabaigai viena meilės kupina pabaiga :): "kai taip pila nespėji skaičiuoti kiek/ spindi karoliukų ant jos kaklo skęsti/ akimis jos skruostu tekančiame/ tušo lašelyje akmenėdamas kol/ ant jos vėrinio pakimbi/ tavęs niekam nėra be jos ("Lietinginybė", psl. 79). Sutinku, kad gal įrašo pabaiga netokia stipri, kaip kad būtų buvusi su kitokia pabaiga, bet gal dabar, sakau, man toks oras. :D Už lango romantiškai dulksnoja. Gatvė neskuba. Gatvė bučiuojasi su lietum. :) Ir gal dėl tos pačios priežasties įrašo iliustracija taip pat tokia feminine. ;)

Komentarai

  1. Petrošiaus kūrybos paradoksas: sukurti tokias eilėraščių pabaigas, kad poezija taptų beribė skaitančiajam, o šiuo atveju - siaktančiajai. Gražus jųdviejų dialogas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Beje, Neringa, ačiū už argumentuotas ir puikias pastabas, išsakytas asmeniškai ;). Nors ir turėjau pasiteisinimą (:D), bet vis tiek labai labai ačiū. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Gatvė neskuba. Gatvė bučiuojasi su lietum" - tikra poezija. Dėkui už dar vieną nuostabų įrašą, beje, paskatinusį pasiimt šią knygą ir perskaityt ;). Turinyje akys iškart užstrigo ties paskutiniuoju eilėraščių skyriumi 'nuožiūros' :). O pirmoji jo knyga irgi taip pat patiko ;)?

    AtsakytiPanaikinti
  4. vat kad pirmosios neskaičiau :D :P (blush). Bet tikrai esu pasiryžusi, kai grįšiu atostogom į LT, susirasti ir pirmąją. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto