Tetulė

Reikėtų pavadinime pridėti žodelytį "fantastiška", kaip kad vieno vaikystės serialo pavadinime :), tačiau ir be šio žodelyčio man jau žinoma, kad ši moteris - fantastiška. :)
Ji - tai mamos draugė nuo amžių pradžios. Nuoširdžiausia mamos draugė. Niekada nemoralizuojanti, nevartanti akių dėl "keistų" gyvenimų, "keistų" pasirinkimų ar "keistų" pasisakymų viešai. Ji - laisvos meniškos sielos (buvusi Kultūros namų direktorė) ir tikrai tas žmogus, į kurio petį norėtum įkniaubti savo apsiašarojusį veidą.
Ji vyresnė už mano mamą dvidešimčia metų. Tačiau įdomu tai, kad mamos ir jos amžiaus skirtumo nesijautė. Daugumą mamos draugių vadinu tetomis. Kai kurios iš "tetų" išaugo į tiesiog vardus su kreipiniu "jūs", tačiau ši moteris visada man liko "teta". Gal dėl švelnių, linksmų ir geranoriškų žodžių ir poelgių, kurie kažkiek spindi dvasios aristokratiškumu.
Nėra tetulė šventoji, ne. :) Mano ir mamos supratimu, ji padarė didžiulę klaidą neišsiskyrusi su vyru, kai buvo tam tinkamas laikas. Gal labai mylėjo. Gal tebemyli. Kas čia žino. "O kas yra meilė?" - kaip paklaustų šiuo atveju mano viena pažįstama. Ir tikrai? Kas ji? Tetos vyro santykiai visąlaik buvo komplikuoti su podūkra - tetos dukterimi iš pirmosios santuokos. Tad, norėdama išgelbėti santuoką, ji davė mergaitę auginti vienai sutuoktinių porai. Kai šie prie augintinės tiek prisirišo, jog jau norėjo įsivaikinti, mergaitę ji atsiėmė. Vyras nevaldydavo rankų nei prieš mergaitę, nei prieš jos motiną. Mergaitė, tapusi mergina, jau mokėjo apsiginti. Tačiau jos širdy taip niekada ir negimė šiltų jausmų mamai. Juo labiau patėviui. Matyt, tas atidavimas svetimiems, neteisingas mamos pasirinkimas, galutinai užgniaužė bet kokį meilės daigelį biologinei motinai.
Žiūrėjau į šią moterį su didžiuliu nusistebėjimu ir, iš dalies, susižavėjimu. Negaliu iki šiol realiai suvokti, kaip įmanoma tiek daug savęs, savo asmeninio gyvenimo aukoti vyrui, kuris visiškai tavęs nevertas? Visiškai! Didžiausias šovinistas, kokį teko matyti... Pašlemėkas, rasistas, homofobas, alkoholikas ir narcizas. Kiek stipri moteris turi būti, kuri nuolat užglaisto vyro prisikiaulinimus įvairiais pasiteisinimais ir šypsena? Reikėtų šią moterį pamatyti. Ne kvaili tie užglaistymai būdavo, ne naivūs, ne kažkokie seriališki... Ji viską argumentuodavo tuo, kad jos vyras - ligonis. Ir, regis, pati tuo tikėdavo. Nors, kai viešėdavo mūsų namuose, matydavau tetulę visai kitokią - gražią, orią, tačiau pavargusią nuo slegiančios kaltės prieš dukrą ir nesupratingo, nejautraus, nepadedančio vyro. Dabar svarstau, gal tas apsisprendimas nugyventi gyvenimą su tokiu puspročiu vyru yra jos savotiškas bandymas išpirkti kaltę? Saviplaka? Kokia baisi praraja jos akyse, kai kalba apie savo dukrą! Kaltė ir kraupus suvokimas, kad užpildyti to laiko tarpo, kai jos neaugino, neis jokiu smėliu, jokiu stebuklingu vandeniu. Tuščia. Ji vis dar perka savo kaltę. Žaviuosi teta, kad ji geba gyventi su ta netektim. Tuo motinos didžiausiu praradimu - vaiko meilės nebuvimu.
Žaviuosi šia moterim dar ir dėl to, kad ji savy turi tiek daug gerumo. Pagyvenus su tokiu vyru kaip jos, nežinau, iš kur gali rastis jėgų spinduliuoti šviesą... O dar gyvenimo "dovanojamos" ligos - per savo ilgo gyvenimo metus, teta patyrė penkias stuburo operacijas, tris vėžio. Ir vis tiek dar sugebėjo šokinėti apie savo išpopintą poną. Prieš kelerius metus netikėtai teko moteriai pašalinti dalį žarnų. Dėl negalėjimo normaliai valgyti ir dėl organizmo negebėjimo pasisavinti viso gaunamo maisto, iš tetos liko kone vaikščiojantis skeletas. Bet ji vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti pasitempusi - vis prašydavo mamos nudažyti žilus plaukus, padažyti antakius. Įsisekdavo perlų auskarus ir, visą dieną nevalgiusi, idant galėtų pavalgyti per kokią nors šventę, eidavo į balių. Ir, vos pastovėdama ant kojų iš silpnumo, skeldavo eiliuotą sveikinimo kalbą ir užvesdavo visus dainuoti. :) Žiūrėdamas į ją negalvodavai apie vargšę paliegusią moteriškę, bandančią būti tokia, kokia buvo anksčiau. Ne. Jei ir pagalvodavai ką, tai nebent apie valios ir žmogaus triumfą prieš mirtį. O jos vyras, kol žmona po žarnyno operacijos gulėjo ligoninėje, jau buvo užsakęs šarvojimo salę.
Kalbu kažkodėl apie tetą būtuoju dažniniu laiku, nors ji gyva. :) Prieš kelis mėnesius likimas jai vėl iškrėtė nesmagų pokštą - insultas. Kauno klinikos, Vilnius... Jurbarko reabilitacijos centras. Mama buvo nuvykusi ten jos aplankyti. Pamačiusi mamą tarpdury, teta apsiverkė. Nes kalbėti negalėjo. Nes neturėjo koordinacijos, kad galėtų atsistoti ir apkabinti. Bandė kalbėti. Nepavyko. Mama man tai telefonu pasakodama tyliai verkė visą laiką. Teta grįžo namo. Beveik nepavaikšto, beveik nekalba - jei kalba, nelabai eina suprasti žodžius. Neberašo. Bet, kas nuostabiausia, vis dar TAIP PAT moka džiaugtis gyvenimu, ja aplankančiais svečiais. Nu kažkas nepaprasto! Nesumeluosiu pasakiusi, kad ji labiausiai užsispyręs gyvenimo atžvilgiu mano kada nors sutiktas žmogus! :D
Ir rašau šį įrašą ne todėl, kad dar kartą liūdnai konstatuočiau, kad va, koks vyras niekšas - sugriovė moters laimę. :D Ne, suprantu, kad visi turim savo kelią ir pasirinkimus. Kone žagtelėjau, kai mama man pasakė, kad teta ją kviečiasi į namus, idant ji jai padažytų plaukus ir paryškintų antakius! :) Aš iš šios moters, patikėkit, norėčiau daug ko išmokti. O išmokus, nepamiršti.