Sveik, mano Mūza!


Atrodo sieki sieki, žmogus, laimės ir vis nepasieki... Jei neturi meilės, trokšti jos. Kai meilė galų gale atsiranda, tada norisi dar didesnio tarpusavio supratimo ir truputėlio antrosios pusės supratingumo - kodėl amžinai tau turiu priminti išplauti indus? Jei ir indų plovimo klausimas išspręstas, tada norisi atostogų ten, kur visada norėjai, pvz., Islandijoje, bet dėl tam tikrų priežasčių nevyksti, nevykai ir gal net nenuvyksi. Supranti, kad dejonės - grynai paviršutiniškas reikalas, kad iš esmės turi daug ir net daugiau gal, negu kai kurie. Turi rankas, kurios rašo, kojas, kurios neša į darbą, ant kurio kartais paburnoji, gali šypsotis, nes ir toks, atrodo, savaime suprantamas reiškinys kaip dantys, kai kam yra tik siekiamybė... Turi draugų, kad ir už gausybės mylių, bet turi!.. Kai ką net ir šią rašomąją akimirką vadinamieji draugai išduoda!.. Turi mamą, kai kiti savosios net nėra pažinoję. Ir t. t., ir pan. Visas šis jausmas žinomas. Mintys irgi pažįstamos iki skausmo. Bet vis tiek kartais liūdina tai, kas, rodos, neturėtų liūdinti. Tas paviršutiniškas geidimas tos momentinės laimės... Normalu. Mes - žmonės. Ir žinau, kad galima vienu metu džiaugtis dalykais, kuriuos turi, ir tuo pačiu liūdėti dėl tų, kurių neturi ir (gal) jau niekada ne(be)turėsi. Oi, kokie mes vis tiktai dvilypiai. :D

Šiuo metu man iš tiesų suteiktų laimės, ko norėčiau labiau už viską, kad pasveiktų mano Mūza. :( Nes aš labai laiminga, kad ją turiu. Juk kai kurie tokių kaip Mūza neturi ir tegali svajoti apie tokią katytę kaip ji. Laiminga, o vat noriu būti dar laimingesnė. (ironiškas šypsniukas)

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto