compassbetweenus

KT Tunstall „the Tiger Suit“. Albumas, dėl kurio pirkimo nesigailėsiu. :) Sveikinimai KT – dainininkė visada norėjo save išdidžiai pristatyti kaip muzikantę ir tai ji gali padaryti be menkiausio dvejonės šešėlio. „The Tiger Suit“ – naujausias KT Tunstall albumas, išleistas praeitąmet – 2010. Kaip pati muzikė pasakojo, albumo pavadinimas yra visų jos pastarųjų išgyvenimų, minčių, savijautos, mėgstamiausios vaikystės knygos – Maurice'o Sendako „Where The Wild Things Are“ ir noro labiau tapti „eko“ vedinys. Kelios dainos įrašytos KT studijoje, kuri įrengta remiantis eko idėjomis, pvz., energija studijai teikiama iš saulės baterijų. Diskas įdėtas ne į plastikinį, o į kartoninį dėklą, dizainas „tigrinis“. :) Įspūdingai atrodo piešinys, kur ant dainininkės galvos yra uždėta didžiulė tigro galva, tigro iltys nusileidžia ties dainininkės smilkiniais, o nuo žvėries galvos ant KT laša kraujas. :) Didžiulis didžiulis dideliausias pliusas KT, kad ji pati kūrė visas dainas: tiek muziką, tiek žo...

Nuosekliai išžiūrėjau Chriso Noonano filmą „Miss Potter“ (2006 m.). Nors man, priešingai nei anglams, kurie norėjo aktorę matyti abiejose „Bridžitos Džouns dienoraščio“ dalyse, o dabar - „Panelėje Poter“, nepatinka Renée Zelweger, nors ir nesižiūrėjo kaip ekrano pora Zelweger ir charizmatiškasis Ewanas McGregoras, bet patiko, kad šis filmas padėjo įsivaizduoti, kaip gyveno vaikų rašytoja Helen Beatrix Potter. O ši moteris tvirtai buvo nusprendusi visada likti gyventi vaikystėje, vaikystės grožio kupiname pasaulyje. O gal ji tiesiog, paprasčiausiai, kitaip ir negalėjo – tokia tat buvo Potter prigimtis. Pačios B. Potter parašytos ir iliustruotos knygelės, skirtos vaikams, užgniaužia kvapą ir suaugusiesiems. Man net teksto nereikia skaityti – piešinėliai su personifikuotais gyvūnėliais yra pati geriausia istorija. :) Niekas dar taip nemokėjo žaismingai, jaukiai ir kartu tikroviškai iliustruoti vaikiškų knygelių. Tiesa, filme nebuvo akcentuota, kad B. Potter vertinama ne vien tik kaip knyg...

Besisukinėdama virtuvėj užmečiau akį į televizorių – kaip tik anonsavo dokumentinį filmą apie vieną iš aukščiausių pasaulyje žmonių - neįsidėmėjau jo vardo. Vyras tebeauga iki šiol. Pažeista smegenų liauka, kontroliuojanti augimo hormoną. Kamera seka aukštaūgio kelionę pas gydytojus, kurie jam praneša, jog jis vis dar auga ir pagaunamas kadras, kai didysis žmogus pamoja savo milžiniška plaštaka, jog kūrybinė grupė jo nefilmuotų, kol jis šluostosi ašaras. Balsas už kadro linksmiau praneša, kad išskirtinio ūgio vyras ieško meilės. Tada pats milžinas sunkia anglų kalba sako: „I am looking for wife“ (liet. „Ieškau žmonos“). Jo balse pasigirsta desperacija. Ir tuo pačiu prašymas kaip nors suteikti vilties. Vilties, kad gali būti mylimas ir, nepaisant savo aukštos nelaimės, gali gyventi normalų gyvenimą, sukurti šeimą. Kažkodėl neabejoju, kad dėmesio iš žiniasklaidos šis vyras gauna daugiau negu reikia, gydytojams jis taip pat įdomus tik tiek, kiek gali pasitarnauti mokslo tyrinėjimams. O ka...

Milorad Pavić (1929-2009) – serbų rašytojas, kuriam buvo siūloma įteikti Nobelio premiją, kurio kūryba lygiaverčiai lyginama su magiškojo realizmo rašytojų J. L. Borgeso ir G. Garcia‘os Marquezo kūryba. Tiesa, aš taip drąsiai lyginti negalėčiau – man Marquezas ir Borgesas kur kas stipresni rašytojai :), tačiau perskaičiusi Pavićiaus „Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Leandrą ir Herą“ (2006 m.), tiesiog fiziškai (:)) jaučiau būtinybę dar ką nors paskaityti iš šio rašytojo kūrinių. Tada atėjo eilė „Antrajam kūnui“ (2007 m.), kuriuo tragiškai nusivyliau – Pavićiaus, kurį pažinau „Vidinėj vėjo pusėj“, praktiškai nebuvo likę. Po šio romano dar ilgai negalėjau imtis gana išvaizdžiai atrodančio, „Lietuvos rašytojų sąjungos“ išleisto Milorado Pavićiaus „Chazarų žodyno“ (vertėja – Laima Masytė). Bet išaušo ta diena, kai vis tik ėmiausi :). Neslėpsiu, kartais buvo itin sunku skaityti, tačiau įdomu ir tai, kad šis romanas/leksikonas vis tik kažkuo traukė ir skatino nepasiduoti: „Tu įveiksi šį Ev...

Taip, gerbiamieji, jūs neklystate – įrašo pavadinime yra ironiška dviprasmybė. :) Esate matę arba bent jau girdėję apie Davido Fincherio 1999-ųjų filmą „Fight Club“ (liet. „Kovos klubas“), su perkūdusiu , tačiau vis tiek geruoliškai simpatišku Edwardu Nortonu, piktybiškai šarmingu Bradu Pittu ir ekstravagantiškąja raganaite Helena Bonham Carter? :) Taigi, apie tokią knygą kaip „Fight Club“ sužinojau iš šio filmo. :) Filmą žiūrėjau nepaaiškinamai susižavėjus, tada daviau sau priesaiką, kad perskaitysiu ir knygą – ir velniai žino, kodėl man taip svarbu atrodė žūtbūt perskaityti „Kovos klubą“. :) Skaitytinos literatūros sąrašėly Chucko Palahniuko „Fight Club“ nebuvo pažymėtas pirmuoju ar net dešimtuoju numeriu, tačiau gyvenime nutinka taip, kaip visada, ir kaip daugumai – knyga pati susiranda savo skaitytoją. :) Tad ačiū jai už tai. :) „Fight Club“ skaitosi itin lengvai ir greitai. Tačiau tas „lengvas“ skaitymas anaiptol nėra blogos literatūros indikatorius. Jei norisi ko nors energizuoj...

Be mėsos produktų galiu gyventi ir gyventi – esu labiau sūrinė, varškinė bei miltinė :). Ir dauguma vegetarinių patiekalų, jei lėkštėje guli ne penki salotų lapai :), man yra skanūs bei sotūs. Jei kas manęs paklausia, ar aš – vegetarė, atsakau, kad „part-time vegetarian“ (liet. „vegetarė pusę etato“). :D Tačiau dar prieš pasinerdama į debatus „už“ ir „prieš“ vegetarizmą, atkreipiau dėmesį į antihumanišką ironiją, kuri, žinoma, reikalinga parduoti kuo daugiau gyvulinės kilmės produktų. Žodžiu, viskas yra marketingas, socialinė psichologija ir BIZNIS. :) Kalbu apie visas reklamas ir prekių ženklus, kur savo kūną ir jo išpjovas reklamuoja pačios kiaulės, vištos ir karvės. :) Pvz.: „Stragutės mėsos“ prekės ženkle šypsosi žaisminga kiaulaitė. „Krekenavos agrofirmos“ simbolikoje – taip pat. Beveik visos mėsos parduotuvės vilioja (?) iškabomis su laimingais nugalabytais gyvūnais. :D Čia, Anglijoje, panašiai: pvz., „Joe‘s Chicken“ kviečia paskanauti pačia gardžiausia vištiena, o Joe‘s atribu...

Praėjo nemažai laiko po to, kai žiūrėjau 2010-ųjų Universal Pictures bei Illumination Entertainment plačiosioms auditorijoms padovanotą animacinį filmą „Despicable Me“ (liet. „Bjaurusis aš“). Ir, jei net praėjus nemažai laiko galvoju, kad ši animacija yra šauni, galiu ją drąsiai rekomenduoti kitiems. :) Apie ką. Piktadarys Gru (akt. Steve Carell) visą gyvenimą svajojo pavogti Mėnulį. Idant pagaliau padarytų įspūdį savo motulei ir užsitarnautų jos meilę. Deja, jo kelyje pasitaiko dar niekšingesnių piktadarių, tokių kaip Vektorius (akt. Jason Segal), kuris įsigudrino pavogti Gizos piramidę. Norint Gru pasiekti tikslą ir aplaužyti jaunam akiplėšiškam konkurentui ragus, piktadarys turi įsilaužti į itin gerai saugomą Vektoriaus tvirtovę. O šiam tikslui gali pasitarnauti tik trys vaikų namų auklėtinės, pardavinėjančios Vektoriui sausainius. Taigi Gru įsivaikina Margo, Edith ir Agnes. Mergaitės papuola į niūrius Gru namus, kuriuose gyvena milijonai minijonų :). Tai tokie keisti, nerišliai, b...

Balandžio 29-oji. Daugybė pasaulio televizijos vartotojų prilipę prie ekranų arba net įsilieję į minią, okupavusią šmotelį nuo Vestminsterio abatijos iki Bekingemo rūmų. Tą dieną vienas kitam „taip“ ištarė Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis – princas Williamas Arthuras Philipas Louisas ir jo išrinktoji Catherine Elizabeth Middleton. :) Aš taip pat su visa tauta švenčiau vestuves, nes, kaip jau ne kartą esu minėjusi, kitų vestuvės man patinka, o tuo labiau, kad tai – visuotinis balius . :D Kažkodėl neabejoju, kad, jei nestebėjote transliacijos, vestuvines nuotraukas jau vis tiek matėte, damų garderobą arba patys išnagrinėjote, arba girdėjote apie jį kalbant, ir, aišku, neliko nepastebėta nuotakos suknelė. Šios karališkos vestuvės – turbūt didžiausias mados renginys! :D Minia išskirtinai stūgavo pasirodant Karalienės (iš pagarbos), jaunikio, žinoma, jaunosios korežams (smalsumo ir euforijos vedami), apsireiškus Eltonui Johnui (gyva muzikos legenda, viena geriausių muzikos eksporto prek...

Legendinė, vis dar gyva, tik šiek tiek mažiau gyvybingumo rodanti, vis dar labai linksmai :) atrodanti, britų kultinė grupė „the Cure“ (liet. „Vaistas“). Susikūrė, kai mūsų tėveliai dar patys lakstė po muzikos festivalius (jei turėdavo galimybę išvykti už SSRS ribų) ir šoko purve :D – 1976 m. Pradėję muzikinę veiklą kelis kartus keitė pavadinimą, kol „Easy Cure“ tapo tiesiog „the Cure“. HALLELUIAH! Turbūt vienintelė tikrai alternatyvi grupė, kuri pasiekė tokių muzikos aukštumų abiejose Atlanto pusėse. Ištikus finansinėm nesėkmėm ir aplankius nepasitenkinimui dėl muzikos kokybės, perdarydavo albumus, juos perleisdavo, išmesdavo iš grupės nedisciplinuotus, komplikuotus narius, po kiek laiko vėl juos priimdavo atgal ir gyvavo toliau, skleisdama savo potamsią muziką, kuri, vertinant iš šių dienų taško, ne tokia jau ir tamsi. :) Dažnai „the Cure“ vadinami pačiais geriausiais gotikinio roko reprezentantais. Tačiau grupės lyderis Robertas Smithas yra sakęs: „Gaila, kad žodis „gotas“ vis dar s...

Sakau „iki” tyliai visiems, kurių jau nebėra mano gyvenime ir kuriems galbūt gyvenimo nebėra išvis – su manim, ar be. Kurie dingo be žinios, mirė prie mano akių ir tiems, kurie, sužinojome, buvo nukankinti. Kurie, regis, jei ne nuotraukos, galėjo nė neegzistuoti – juk jie tik gyvūnai. Daug, net keista, kiek daug, galvoja, kad gyvūnas – kažkokia žemesnė gyvybės forma. Daug kas gali net pasijuokti iš braukiamų ašarų, nes nebeturi draugo, kuris kaip niekas kitas rodė šilumą ir prisirišimą lyg skaitydamas juodžiausias tavo mintis ir mokė augti „gerųjų žodžių kryptimi“. Ai, ir tegul nesupranta mano netekties skausmo. Visokių mūsų, aukštesnės padermės , personų yra... Nesakau vilčiai kelius užkertančių „viso gero“ ar „sudie“, tariu tik labai viltingą „iki“. Nes mano Danguje, jei labai labai pasiseks – ir Rojuje :), jūs būsite visi su manim, o aš su jumis. Ir kitokio Dangaus man nereikia. Patikėkite, Dangui kitokios manęs – taip pat. :) Iki.