Šiuolaikinis bestiariumas


Milorad Pavić (1929-2009) – serbų rašytojas, kuriam buvo siūloma įteikti Nobelio premiją, kurio kūryba lygiaverčiai lyginama su magiškojo realizmo rašytojų J. L. Borgeso ir G. Garcia‘os Marquezo kūryba. Tiesa, aš taip drąsiai lyginti negalėčiau – man Marquezas ir Borgesas kur kas stipresni rašytojai :), tačiau perskaičiusi Pavićiaus „Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Leandrą ir Herą“ (2006 m.), tiesiog fiziškai (:)) jaučiau būtinybę dar ką nors paskaityti iš šio rašytojo kūrinių. Tada atėjo eilė „Antrajam kūnui“ (2007 m.), kuriuo tragiškai nusivyliau – Pavićiaus, kurį pažinau „Vidinėj vėjo pusėj“, praktiškai nebuvo likę. Po šio romano dar ilgai negalėjau imtis gana išvaizdžiai atrodančio, „Lietuvos rašytojų sąjungos“ išleisto Milorado Pavićiaus „Chazarų žodyno“ (vertėja – Laima Masytė). Bet išaušo ta diena, kai vis tik ėmiausi :). Neslėpsiu, kartais buvo itin sunku skaityti, tačiau įdomu ir tai, kad šis romanas/leksikonas vis tik kažkuo traukė ir skatino nepasiduoti: „Tu įveiksi šį Everestą, nes juk pati matai – ĮDOMU“ :).
Nors nesu bestiariumų žinovė, bet pirmas į galvą šaunantis apibūdinimas apie „Chazarų žodyną“ būtent toks – bestiariumas (lot. bestiarium < bestiarius – žvėrinis> vid. amžių pamokomojo pobūdžio animalistinių aprašymų rinkinys) :D, tik tiek, kad niekas romane išskirtinai apie žvėris nerašo. :) Pats rašymo stilius man labai priminė bestiariumo stilių, pvz.: „Kai mergaitei sukako dešimt metų, motina savo kadaise dailiomis rankomis išmokė ją užmaišyti duoną, o tėvas, pasikvietęs ją pas save, pasakė, kad ateitis – ne vanduo, ir pasimirė. Mergaitė raudojo tėvo, o ašaros sruvo tokiais upeliais, kad net skruzdėlės jais galėjo užropoti iki pat jos veido. <...> Mergaitė buvo vardu Kalina, jos šešėlis dvelkė cinamonu ir Petkutinas suprato, jog ji pamils tą, kuris kovą prisivalgys sedulos vaisių“ (psl. 45). :) Kuo ne viduramžiai? Kuo nepasakojimas? Kuo nelinksma? :D Bet, nepaisant rašymo stiliaus, knygoje yra gražus filosofinis-religinis klodas. Prisidengiant chazarų, realiai egzistavusios tautos istorija, visa istorija gražiai suvedama į Adomą – „vyresnįjį Kristaus ir jaunesnįjį Šėtono brolį“. Čia Adomas, kiekvienoje religijoje vis gaunantis kitokią pavardę, tampa vienintelės – tobulos – religijos alegorija.
Jei bandytume spręsti apie kūrinio autorių pasitelkdami tam tikras teksto formuluotes, stiliaus detales, sakyčiau, kad Pavićius mėgsta maistą :D. Daugybė žmogaus išorinių savybių apibūdinama lyginant su maisto produktais: „<...> akimis, panašiomis į du skystos svogūnų sriubos dubenis“ (psl. 159), kažkur buvo minėtas antausis atsidavęs svogūnais, jau aukščiau minėtos Kalinos šešėlis dvelkė cinamonu. Yra netgi chazarų abėcėlės bei skaičių palyginimas su druska: „Chazarų abėcėlės raidės vadinamos pagal sūdomus patiekalus, skaičiai – pagal druskos rūšis“ (psl. 225). :) Na, ir kiti panašūs palyginimai. :) Kai kurie estetiškai gražiai skambantys, kaip, pvz., cinamoninis šešėlis, o kai kurie – šiaip sau. :) Bet tie „šiaip sau“, regis, ir yra artimesnė stiliaus sąsaja su bestiariumu.
Pavićius savo kūriniuose mėgsta žaisti su persipynusiu laiku: kas tau vyksta šiandien, galbūt tas pats tau vyko ir prieš kelis šimtus metų. Gali būti, jog šiuo metu taikiai pirkdamas kokį nors maisto produktą, pajusi nežinia iš kur gaunantis antausį, nes tai, jog dabar gyveni dvidešimt pirmam amžiuje, nereiškia, kad šią akimirką paraleliai negyveni ir kokiam penkioliktame amžiuje, kuriame, pvz., šiuo metu kam nors bandai iškaršti kailį. :) Beje, rašytojas labai gražiai suderina šį žaidimą laiku. Tuo „Chazarų žodynas“ ir „Vidinė vėjo pusė“ panašūs. Laiko klausimas, regis, rašytojui labai svarbus. Štai „Chazarų žodyne“ randama tokia mintis apie laiką: „Laikas ateina ne iš žemės, jis ateina iš požemio. Laikas priklauso Šėtonui, kuris nešiojasi jį kišenėje it siūlų kamuoliuką, vynioja jį pagal savo mums nesuprantamą taupumo suvokimą, mes turime jį atsikovoti iš Nelabojo. Juk jeigu iš Dievo galima prašyti ir gauti amžinybę tada jai priešingą dalyką – laiką – galime paimti tik iš Šėtono...“ (psl. 333) Ir kaip gi būtų galima paprieštarauti šiai logiškai logikai? :)
Pavićių visai pagrįstai galėčiau pavadinti ir meilės dainiumi. :) Į vieną chazarų princesės Ateh laišką serbų rašytojas įdėjo tokius meilės žodžius: „Pasodinau gėles į tavo aulinius batus, iš tavo skrybėlės auga mano leukonija. Laukiu tavęs savo vienintelėj, amžinoj naktyj, o manyje šiūruoja dienos it suplėšyto laiško skiautelės. Dėlioju jas, paraidžiui skiemenuodama tavo meilės žodžius. Tačiau nedaug tegaliu perskaityti, nes kartais suboluoja nežinomas rankraštis ir į tavo laišką įsiterpia kito laiško dalelė, į mano naktį įsivelia svetima naktis ir svetima raidė. Laukiu, kada ateisi, kada laiškai ir dienos nebebus daugiau reikalingos“. (psl. 280) Arba pasakojimas, įdėtas į vienos moters lūpas: „Po dangaus skliautu slėniuose, kur maišosi sūri ir gėla rasa, auga didžiulis nuodingas baravykas, o ant jo kepurėlės dygsta maži valgomi nuostabaus skonio grybai, nuodingo baravyko syvus paverčiantys saldybe. Tuose kraštuos savo vyrišką jėgą elniai atgaivina valgydami tuos grybus, augančius ant nuodingojo baravyko. Pasitaiko, kad neatsargūs gyvūnai kanda per daug giliai, užgriebdami ir baravyko mėsos, apsinuodija ir miršta./ Kiekvieną vakarą pabučiuodama savo mylimąjį pagalvoju: „Visai įmanoma, jog vieną sykį įkąsiu per daug giliai...“ (psl. 283).
Suprasčiau tuos, kurie sakytų, jog jiem neina skaityti tokio stiliaus knygų. Bet taip pat priminčiau, kad bet kurioje geroje knygoje yra perliukų – minčių, kurios kad ir trumpam sustabdo laiką ir leidžia panerti giliau į save bei savo aplinką. Tokių minčių „Chazarų žodynas“, visa laimė, nestokoja.

Komentarai

  1. "...bet kurioje geroje knygoje yra perliukų – minčių, kurios kad ir trumpam sustabdo laiką ir leidžia panerti giliau į save bei savo aplinką." Tikrai taip :). Dar viena, knyga, kurią noriu perskait :).

    AtsakytiPanaikinti
  2. :) :) :)
    gerai, kad niekas nenutuokia KIEK knygu as noriu perskaityti!!!!!! :D Aparpuoli gautu! :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. „Visai įmanoma, jog vieną sykį įkasiu per daug giliai...“

    Kastuvu ar dantim? :) Tokia nostalgija apėmė skaitant, reiks kada pakartoti žodyną!

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...