Aukščiausia – svajonės

Besisukinėdama virtuvėj užmečiau akį į televizorių – kaip tik anonsavo dokumentinį filmą apie vieną iš aukščiausių pasaulyje žmonių - neįsidėmėjau jo vardo. Vyras tebeauga iki šiol. Pažeista smegenų liauka, kontroliuojanti augimo hormoną. Kamera seka aukštaūgio kelionę pas gydytojus, kurie jam praneša, jog jis vis dar auga ir pagaunamas kadras, kai didysis žmogus pamoja savo milžiniška plaštaka, jog kūrybinė grupė jo nefilmuotų, kol jis šluostosi ašaras. Balsas už kadro linksmiau praneša, kad išskirtinio ūgio vyras ieško meilės. Tada pats milžinas sunkia anglų kalba sako: „I am looking for wife“ (liet. „Ieškau žmonos“). Jo balse pasigirsta desperacija. Ir tuo pačiu prašymas kaip nors suteikti vilties. Vilties, kad gali būti mylimas ir, nepaisant savo aukštos nelaimės, gali gyventi normalų gyvenimą, sukurti šeimą. Kažkodėl neabejoju, kad dėmesio iš žiniasklaidos šis vyras gauna daugiau negu reikia, gydytojams jis taip pat įdomus tik tiek, kiek gali pasitarnauti mokslo tyrinėjimams. O kas galėtų į jį žiūrėti be gailesčio? Kas tiesiog žvelgtų į jį kaip į paprastą jauną vyrą ir pastebėtų ne vien jo ūgį, o, pavyzdžiui, akis? Milžino nepaliaujamas augimas gadina jo sveikatą, su kiekvienu centimetru tolina nuo įprastų žmonijos normų. Pripažinkim, net jei aukštaūgis sakytų, jog jaučiasi „toks, kaip visi“, galvotumėm greičiau: „Koks išdidus ir drąsus žmogus. Kaip oriai jis pakelia savo NELAIMĘ“. Nekitaip. Juk jei jis suprastų savo ūgį kaip dovaną, nebrauktų nelaimingų ašarų, tiesa?
Kompromisų ieškojimas su liga, žinant, kad nieko negali pakeisti, kad kažkuria prasme jau esi nugalėtas – viso gyvenimo triūsas. Ramybės siekimas. Siekimas kuo labiau priartėti prie to, kas laikoma normalu ir yra plačiai paplitę: šeima, draugai, veikla. Susitaikymas su tuo, kad bus silpnumo akimirkų, kad ne tik aplinkiniai, bet ir tu pats savęs bent retkarčiais gailėsies – irgi darbas, reikalaujantis pastangų. Stengimasis kitų neapkrauti dėl išskirtinės išvaizdos pritraukiamu dėmesiu arba savo ligos padariniais. Ir kaip būna dvasiškai sunku, kai vis tik apkrauni. Tada ir nori pamoti pasauliui plaštaka, kad jokioj kasdienėj energetinėj juostoj neužfiksuotų tavo braukiamų ašarų.
Labai tikiuos, kad dokumentikos milžinui pavyks surasti jį mylinčią širdį ir pačiam ją pamilti. Juk visi iš esmės norim tik vieno – būti laimingi, kad ir kaip aukštai svajonės kabo.


John Collier 'the Prodigal Son'