Duok į snukį arba Menas būti vyru :)

Taip, gerbiamieji, jūs neklystate – įrašo pavadinime yra ironiška dviprasmybė. :) Esate matę arba bent jau girdėję apie Davido Fincherio 1999-ųjų filmą „Fight Club“ (liet. „Kovos klubas“), su perkūdusiu, tačiau vis tiek geruoliškai simpatišku Edwardu Nortonu, piktybiškai šarmingu Bradu Pittu ir ekstravagantiškąja raganaite Helena Bonham Carter? :) Taigi, apie tokią knygą kaip „Fight Club“ sužinojau iš šio filmo. :) Filmą žiūrėjau nepaaiškinamai susižavėjus, tada daviau sau priesaiką, kad perskaitysiu ir knygą – ir velniai žino, kodėl man taip svarbu atrodė žūtbūt perskaityti „Kovos klubą“. :) Skaitytinos literatūros sąrašėly Chucko Palahniuko „Fight Club“ nebuvo pažymėtas pirmuoju ar net dešimtuoju numeriu, tačiau gyvenime nutinka taip, kaip visada, ir kaip daugumai – knyga pati susiranda savo skaitytoją. :) Tad ačiū jai už tai. :)
„Fight Club“ skaitosi itin lengvai ir greitai. Tačiau tas „lengvas“ skaitymas anaiptol nėra blogos literatūros indikatorius. Jei norisi ko nors energizuojančio, juokinančio gera doze juodojo humoro, rekomenduočiau Chucko Palahniuko „Snukdaužos klubą“ :D. Ką čia dangstytis pernykščiais lapais ir patiem save įtikinėti, kad niekada nenorėjom būti tuo blogiuku(-e), kuri(s) savo charizma daro įtaką masėms ir yra šiek tiek pavojinga(s), paslaptinga(s), savy talpinanti(s) „čia ir dabar“ – akimirkos – džiaugsmą bei galią. Turintis(-i) neribotos laisvės ir, taip, neatsakingumo bei lengvabūdiškumo. Kūrinį rekomenduočiau tiems, kas nori pailsėti nuo realaus savęs ir bent fantazijomis pasinerti į tamsesniąją, despotiškąją, šiurkščiai juokaujančią ir netvarkingai balansuojančią ant kraštutinumų ribos savo kitą pusę.
Atrodo, kaip toks, įtemptų minčių nereikalaujantis, kūrinėlis apie susidvejinusį arba, greičiausiai, šizofrenija sergantį vyrą, kuris šiandienos skubančiame pasaulyje yra kamuojamas nemigos, galėjo susilaukti ne tik pasisekimo tarp skaitytojų, bet ir rimtų, aukštojo mokslo įstaigų debatų apie vyriškumą šiandien, svarstymų apie „tikrojo „aš“ išlaisvinimą ir radikalių veiksmų to siekiant, bei paskatinti steigtis milijardų trilijardus kovos klubų visame pasaulyje? Tyleris Durdenas – ramiojo žmogelio kita, piktybiškai valiūkiška pusė – tapo komerciniu ženklu, rekomenduojančiu ir „Limp Bizkit“ albumo klausytis, ir pirkti kremą nuo plikimo. :) JAV atsirado net keliolika vyrų, kurie ėmėsi veiksmų legaliai pasikeisti savo vardą ir pavardę į Tylerį Durdeną. :) Tad iš kur tas ažiotažas? Mano spėjimas: matyt, žmonijai, nepaisant visų esamų ir būsimų pavojų žemėje, visų ginklavimųsi technologijomis, visų tobulėjimų, kliaunantis informacijos srautais, visada norėsis to kažko prigimtinai tikro – kad ir teisės būti piktu, nepatenkintu, nelaimingu, nesupratusiu, nesuprastu ir nesusipratusiu, ir dėl to tiesiog norinčiu primityviai išsilieti – kad ir paprasčiausiai pamojuoti kumščiais. Nemanau, kad toks noras turėtų būti priskirtinas tik vyriškajai pasaulio auditorijai, ar tapti paskatu diskutuoti apie „Mirštantį vyriškumą“ – turėti ir neprarasti savo niekšiškos, primityvios pusės yra abiejų (visų) lyčių noras ir, netgi, sakyčiau... teisė. Labiausiai šiuo ažiotažu stebėjosi pats rašytojas – Chuckas Palahniukas. :) Kaip jis knygos afterworde (kaip lietuviškai? Ne-a, ne „baigiamasis žodis“ :)) teigė, tenorėjęs parašyti ką nors, kas pralinksmintų iki darbo dienos pabaigos, kai nebesinori dirbti ir yra nuobodžiaujama. :) Tame pačiame afterworde, jei ten tikrai pasirodo tikrasis rašytojo „aš“, o ne koks ciniškasis Tyleris Durdenas :D, galima susidaryti įspūdį, kad Chuckui Palahniukui šlovė galvos nesusuko, o jo sarkazmas, kietokas humoras ir skirtingų dalykų it lygiaverčių sugretinimas yra jo esybės dalis: „Waiters will always pee in the soup. People will always fall in love“ (liet. „Padavėjai visada sisios į sriubą. Žmonės visada įsimylės“). <...> „Being tired isn‘t the same as being rich, but most times it‘s close enough“ (liet. „Būti nuobodžiaujančiu ne tas pats, kas būti turtingu, bet daugeliu atvejų – tai beveik vienas ir tas pats“). :)
Yra silpnokų romano vietų, yra linksmų, yra vietų, kurias skaitydamas pritariamai ar supratingai linkčioji galva, yra neskanių, yra tokių, kuriomis stabteli pasigrožėti ilgiau. „Kovos klubas“ – pramoga, tačiau ne tuščia. Po skaitymo lieka bent kelios mintys apmąstymams ir noras nors kartais turėti tokį bičiulį kaip Tyleris Durdenas. :)
O to paties pavadinimo kino juostą vertinčiau 9/10 balų. :) Tiesa, nors knygos ir filmo įvykių aplinka panaši, tačiau pabaiga skiriasi. :) Bet abu dalykai yra gerai suvartojami. :)