Iki, Bratka

Sakau „iki” tyliai visiems, kurių jau nebėra mano gyvenime ir kuriems galbūt gyvenimo nebėra išvis – su manim, ar be. Kurie dingo be žinios, mirė prie mano akių ir tiems, kurie, sužinojome, buvo nukankinti. Kurie, regis, jei ne nuotraukos, galėjo nė neegzistuoti – juk jie tik gyvūnai. Daug, net keista, kiek daug, galvoja, kad gyvūnas – kažkokia žemesnė gyvybės forma. Daug kas gali net pasijuokti iš braukiamų ašarų, nes nebeturi draugo, kuris kaip niekas kitas rodė šilumą ir prisirišimą lyg skaitydamas juodžiausias tavo mintis ir mokė augti „gerųjų žodžių kryptimi“.
Ai, ir tegul nesupranta mano netekties skausmo. Visokių mūsų, aukštesnės padermės, personų yra...

Nesakau vilčiai kelius užkertančių „viso gero“ ar „sudie“, tariu tik labai viltingą „iki“. Nes mano Danguje, jei labai labai pasiseks – ir Rojuje :), jūs būsite visi su manim, o aš su jumis. Ir kitokio Dangaus man nereikia. Patikėkite, Dangui kitokios manęs – taip pat. :)


Iki.