Ironija, susijusi su mėsa


Be mėsos produktų galiu gyventi ir gyventi – esu labiau sūrinė, varškinė bei miltinė :). Ir dauguma vegetarinių patiekalų, jei lėkštėje guli ne penki salotų lapai :), man yra skanūs bei sotūs. Jei kas manęs paklausia, ar aš – vegetarė, atsakau, kad „part-time vegetarian“ (liet. „vegetarė pusę etato“). :D Tačiau dar prieš pasinerdama į debatus „už“ ir „prieš“ vegetarizmą, atkreipiau dėmesį į antihumanišką ironiją, kuri, žinoma, reikalinga parduoti kuo daugiau gyvulinės kilmės produktų. Žodžiu, viskas yra marketingas, socialinė psichologija ir BIZNIS. :) Kalbu apie visas reklamas ir prekių ženklus, kur savo kūną ir jo išpjovas reklamuoja pačios kiaulės, vištos ir karvės. :) Pvz.: „Stragutės mėsos“ prekės ženkle šypsosi žaisminga kiaulaitė. „Krekenavos agrofirmos“ simbolikoje – taip pat. Beveik visos mėsos parduotuvės vilioja (?) iškabomis su laimingais nugalabytais gyvūnais. :D Čia, Anglijoje, panašiai: pvz., „Joe‘s Chicken“ kviečia paskanauti pačia gardžiausia vištiena, o Joe‘s atributika – raumeningas, stotingas ir besišypsantis vištinas (kad būtų gaidys trūksta normalios skiauterės). :D Vis tik man pačios ironiškiausios mėsos reklamos sukamos per tv, kur kiaulaitė linksmai pašokusi ir pagrojusi laiminga užsiriša po smakru servetėlę ir paima į kanopėles peilį ir šakutę. :D Leiskite paabejoti gyvūnų žaismingumu ir laime, kai juos skerdė. :) Neseniai mačiau britiškos kiaulienos reklamą, kur paskutiniam kadre keliuku, vedančiu tolyn medžių alėja, saulei besileidžiant eina fermeris ir jo kriuksinčios augintinės. Lyg šuniukai seka savo šeimininką. O po to tik BAC! – ir ekrane pasirodo sardelės. Man kažkaip iškart tas ūkininkas akyse krito: „Juk tos kiaulės tavim pasitikėjo, o tu jas paskerdei, kiaule tu!“ :) O kodėl paprasčiausiai neįdėjus į mėsos parduotuvių iškabas ar lipdukus ant dešrų besišypsančio vyriškio, moteriškės ar vaikų? Su peiliu ir šakute. Kad ir kemšančius sosyskas? Negi tai asocijuosis su žmogiena? Nemanau. Tai AAAIŠKU, kad buvo, yra ir bus mėsėdžių – taip surėdytas pasaulis nuo pat pradžių pradžios. Tad dabar neskatinu visiems mestis į vegetarizmą, ar mėsos krautuvėms bei mėsos produktų prekių ženklams puoštis liūdinčiais galvijais ar kiaulėm. Na kaip atrodytų dešra, jei ant jos lipduko būtų šviežiai paskerstos kiaulės nuotrauka? Arba ant vištos krūtinėlių pakuotės būtų ne gelsvų, pūkuotų viščiukų piešinėliai, o verkianti ir baisiai baisiai nelaimingų akių višta? Apetitiška, m? :D Tiesiog norėtųsi, kad nors kas nors iš gyvulinės produkcijos gamintojų baigtų konkrečiai tyčiotis iš nelaimėlių, kurių trumpas (dažniausiai) gyvenimas atvedė prie žmonių valgių stalo. Negi tikrai tas paršelis galėdamas taip džiugiai grotų armonikėle ir siūbuotų koja, žinodamas, kad greit, nepabijokim to žodžio, mirs? Tai lyg tas pats kas reklama, kur perukų saloną reklamuotų vyras, kuriam kuokštais nuo galvos slenka plaukai, o jis, spėjęs pagauti nuo skalpo kelis paskutinius kuokštus, laimingas šypsosi ir dar kokia nors dūdele papučia linksmą melodiją. :)

STOP ANTIHUMANIŠKUMĄ!!! Visur.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto