Mažėjantis dažnių skaičius


Kas jaunesnis, zgrabnesnis, apsukresnis ir į mokslus visiškai nespjaunantis, čia svajoja užsidirbti pinigų, kad galėtų arba prasukti kokį nors savo versliuką, arba baigti studijas, arba ir tai, ir tai. Kartais idėją su versliuku pavyksta įsukti. Nes svajotojui už nugaros stovi armija palaikančiųjų - kad ir tik vienas palaikantis asmuo, tačiau jo energija tokia, kad, atrodo, lyg armija stovėtų. Paprastai visos mokslo aukštumos baigiasi su anglų kalbos kursų palankymu arba kokios nors profesinės specialybės įsigyjimu. Nežinau, kodėl paprastai svajonės apie bakalaurą arba magistrą nuplaukia taip toli - į neįmanomybės šalį... Dėl finansų turbūt... Gal tebęsitęsiančio kultūrinio šoko švietimo srityje - atėję iš griežtų mokslo sistemos rėmų mato, kad čia NE TAI, kas verstų naktimis nemiegoti, jaudintis prieš kiekvieną sudėtingesnį egzaminą... Ne, jei jau kartą ragavai sesijos virpulio, o po to jusdavai vienokį ar kitokį palengvėjimą po egzamino, tokio pobūdžio, tokio TIKRO adrenalino čia negausi. O gal svajotojai tiesiog būna nugesinti kasdienio darbo fabrike, kur asmeninis bakalauras ir visas intelektas kartu su rankomis mechaniškai klijuoja etiketes ant prekių arba tvarkingai dėlioja mėsos kukulius į plastmasines dėžutes...
Daugma atvykusių čia sako, kad planuoja pabūti kokius dvejus, trejus metus. Tada iškart matosi, kad atvykėlis TIK TIK iš lėktuvo išlipęs :). Nes čia užsibūnama. Ilgai. Ypač, jei Tėvynėje nelabai kas laukia. Ne, ne vien geresnės finansinės įplaukos čia laiko.
Net neįsivaizduoju, kiek iš mūsų grįš į ten, iš kur kilome. Jei ne Anglija, tai kraštiečių planuose paprastai būna kitos šalys. Lietuvos vardo minėjimo dažnis mažėja.
O aš jos labai ilgiuos. Mano širdies radijas jį kasdien mini. Ir nelengva, patikėkit, nelengva nuolat gyventi su tuo neslopstančiu ilgesiu ir ta žalsvai mėlynos spalvos nostalgija.

Komentarai

  1. Ei, mieloji, žalsvai mėlyna nostalgija - štai kodėl toks fonas :) Ir radijas. Ech..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Geras! O aš net nesusiejau šitų dalykų :D. Ačiū už taiklią psichologinę įžvalgą... ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. o kas gi dar laiko, mieloji, tave ūkanotam Anglijos krašte? Nepalyginama, na bet panašus "likimas" ištinka ir tuos, kurie iš mažų miestelių atvyksta studijuoti į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Paprastai atgal jau nebegrįštama, tik kartais pargrįštama paragaut ramybės ir lėtesnio gyvenimo tempo..

    AtsakytiPanaikinti
  4. na, taip, Rūta, čia nepalyginama. :) Jie pasilieka dažniausiai todėl, kad tuose didesniuose miestuose atranda save ir yra laimingi. :) O kas laiko dar, tai čia pasakoti pasakoti ir pasakoti... :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tikrieji namai yra ten, kur plaka širdis. Nesvarbu, kur dirbtum ar kur studijuotum. Pažįstu žmogų, kuris yra laimingas nejausdamas tėvynės, nes turi klajoklę sielą. Pažįstu žmogų, kuris kabinasi į laisvę kitoje šalyje. Pažįstu merginą, kuri nemato savęs nei Lietuvoje, nei niekur kitur, nes tai, ko ji nori - meilė, bet jos vis nesuranda. Pažįstu tave, mintimis gyvenančią Lietuvai, nors joje nerandi darbo pagal savo gabumus. Ir save pažįstu - Lietuvoje norinčią kurti ateitį dviese su mylimu žmogumi.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Neringa, tavo komentaras ir vėl "made my day" :D. Tu - kaip vyšnia ant mano torto. :D

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto