Mažėjantis dažnių skaičius

Kas jaunesnis, zgrabnesnis, apsukresnis ir į mokslus visiškai nespjaunantis, čia svajoja užsidirbti pinigų, kad galėtų arba prasukti kokį nors savo versliuką, arba baigti studijas, arba ir tai, ir tai. Kartais idėją su versliuku pavyksta įsukti. Nes svajotojui už nugaros stovi armija palaikančiųjų - kad ir tik vienas palaikantis asmuo, tačiau jo energija tokia, kad, atrodo, lyg armija stovėtų. Paprastai visos mokslo aukštumos baigiasi su anglų kalbos kursų palankymu arba kokios nors profesinės specialybės įsigyjimu. Nežinau, kodėl paprastai svajonės apie bakalaurą arba magistrą nuplaukia taip toli - į neįmanomybės šalį... Dėl finansų turbūt... Gal tebęsitęsiančio kultūrinio šoko švietimo srityje - atėję iš griežtų mokslo sistemos rėmų mato, kad čia NE TAI, kas verstų naktimis nemiegoti, jaudintis prieš kiekvieną sudėtingesnį egzaminą... Ne, jei jau kartą ragavai sesijos virpulio, o po to jusdavai vienokį ar kitokį palengvėjimą po egzamino, tokio pobūdžio, tokio TIKRO adrenalino čia negausi. O gal svajotojai tiesiog būna nugesinti kasdienio darbo fabrike, kur asmeninis bakalauras ir visas intelektas kartu su rankomis mechaniškai klijuoja etiketes ant prekių arba tvarkingai dėlioja mėsos kukulius į plastmasines dėžutes...
Daugma atvykusių čia sako, kad planuoja pabūti kokius dvejus, trejus metus. Tada iškart matosi, kad atvykėlis TIK TIK iš lėktuvo išlipęs :). Nes čia užsibūnama. Ilgai. Ypač, jei Tėvynėje nelabai kas laukia. Ne, ne vien geresnės finansinės įplaukos čia laiko.
Net neįsivaizduoju, kiek iš mūsų grįš į ten, iš kur kilome. Jei ne Anglija, tai kraštiečių planuose paprastai būna kitos šalys. Lietuvos vardo minėjimo dažnis mažėja.
O aš jos labai ilgiuos. Mano širdies radijas jį kasdien mini. Ir nelengva, patikėkit, nelengva nuolat gyventi su tuo neslopstančiu ilgesiu ir ta žalsvai mėlynos spalvos nostalgija.